Visi planai

Žengimas savo paskirties keliu

Septynios dienos atrandant, kad tavo gyvenimas nėra atsitiktinumas: esi sukurtas tyčia ir tam tikram tikslui.

  1. 1 diena

    Nuostabiai ir stebuklingai sutvertas

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Uždaryk akis trumpam ir pagalvok apie subtiliausią dalyką, kokį esi matęs: lapo gyslas, snaigės raštą, tai, kaip naujagimis apgniaužia tavo pirštą. Dabar pagalvok, kad Dievas tą pačią neskubrią, kruopščią rūpestingumą skyrė ir tau sukurti. Būtent apie tai Psalmių 139 psalmėje gieda psalmininkas Dovydas, ir jis tai parašė ne kaip teologinę paskaitą, o kaip užgniaužiantį kvapą garbinimą, gimusį iš asmeninio nuostabos jausmo. Dovydas rašo: „Tu sukūrei mano inkstus, Tu mane audei motinos įsčiose. Šlovinu Tave, nes esu nuostabiai ir stebuklingai sukurtas; nuostabūs Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino“ (Psalmių 139:13-14). Čia žodis „inkstai“ reiškia giliausias vidaus dalis, kurios hebrajų mąstysenoje buvo pačios gelmės sostas. Dievas ne tik apibrėžė tave iš išorės, Jis suformavo tavo paslėptas vietas. Žodis „audei“ perteikia mintį apie sunertą, supintą, kaip meistras prie staklių tamsoje, kantrus ir tikslus, nieko nepraleidžiantis. Tam, kuris čia pirmą kartą, štai paprasta tiesa: tu nebuvai kosminė klaida, biologinis atsitiktinumas ar nesusipratimas, kurį kam nors reikėtų aiškinti. Dar prieš tau įkvepiant pirmą kartą, Dievas jau dirbo su tavimi. O tau, kuris jau seniai eini su Viešpačiu, pasėdėk su šia mintimi: Dovydas sako „mano siela tai gerai žino“. Ši tiesa neturi likti tik galvoje. Ji turi nusileisti taip giliai, kad siela ją žinotų taip, kaip plaučiai žino, kaip kvėpuoti. Šiandien daugelis nešame žaizdas, kurios kužda priešingai nei ši psalmė. Atstūmimas, nesėkmė, neapgalvoti žodžiai to, kuris turėjo mus mylėti geriau: šie balsai skamba garsiai. Bet jie neturi galios. Tas, kuris slaptai tave supynė, kalba garsiau už bet kurį balsą, kada nors sakiusį, kad nieko nereiški. Tu sukurtas tyčia, su tikslu, Dievo, kuris savo kūrinį pavadino nuostabiu. Tegul šis žodis šiandien nusileidžia į tave: nuostabus. Ne tinkamas. Ne priimtinas. Nuostabus.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  2. 2 diena

    Sukurti geriems darbams

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Yra klausimas, kuris tyliai persekioja beveik kiekvieną žmogaus širdį: „Kodėl aš čia esu?“ Atsakymo ieškome karjeroje, santykiuose, pasiekimuose, o kartais tik savo išsekimo dugne, kai niekas kita netenkino. Šiandienos skaitiniai nepalieka mūsų spėlioti. Jie atsako aiškiai, ir tas atsakymas išlaisvina labiau, nei dauguma iš mūsų drįso tikėti. Apaštalas Paulius, rašydamas Efezo bažnyčiai, priartėja prie vieno svarbiausių sakinių visame Rašte: „Mes esame jo kūrinys, Kristuje Jėzuje sukurti geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paruošė, kad jais vaikščiotume“ (Efeziečiams 2:10). Žodis, išverstas „kūrinys“, graikiškai yra poiema, iš kurio kilo ir mūsų žodis „poema“. Tu esi Dievo poema. Poema nėra atsitiktinė: kiekvienas žodis parinktas, kiekviena eilutė padėta sąmoningai, kiekvienas ritmas apgalvotas. Ir ši poema, sako Paulius, parašyta tam, kad kažką darytų: vaikščiotų geruose darbuose, kuriuos Dievas paruošė iš anksto. Jei skaitai naujai, atkreipk dėmesį į tai, kas rašoma prieš 10 eilutę. 8 ir 9 eilutėse Paulius aiškiai sako, kad esame išgelbėti ne savo pastangomis ar gerumu. Malonė, Dievo neuždirbta, nenusipelnyta palankumas, yra vienintelis mūsų išgelbėjimo pagrindas. Tačiau malonė niekada nėra istorijos pabaiga, ji yra jos pradžia. Esame išgelbėti ne dėl gerų darbų, bet tikrai esame išgelbėti jiems. Tavo išgelbėjime yra įrašytas tikslas. Pranašas Jeremijas kalba tautai tremtyje, išblaškytai, sutrikusiai, svarstančiai, ar Dievas jos neužmiršo, ir perduoda šį žodį: „Aš žinau, kokias mintis galvoju apie jus, sako Viešpats, taikos, o ne nelaimės mintis, kad suteikčiau jums ateitį ir viltį“ (Jeremijo 29:11). Dievas čia pažada ateitį ir viltį. Jei šiandien jautiesi tarsi tremtyje, toli nuo ten, kur manei būsiąs, nežinodamas, koks bus kitas žingsnis, Dievo žinia nepasikeitė. Jis nepakeitė savo planų tau. Jis vis dar galvoja apie tave taikos mintis, o gerus darbus jau paruošė tavo kelyje priekyje.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  3. 3 diena

    Pasitikėk Tuo, kuris tiesia kelią

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Daugelis mūsų esame stovėję kryžkelėje: kartais tikroje, kartais nematomoje, dėl kurios nemiegi antrą valandą nakties. Kuria kryptimi eiti? Kokį darbą rinktis, kokius santykius, kurias duris? Troškimas pažinti teisingą kelią yra vienas universaliausių žmogaus širdies ilgesių. Šiandienos skaitiniai neduoda mums žemėlapio su pažymėtais visais posūkiais. Jie duoda kai ką geresnio: supažindina mus su pačiu Žemėlapio Kūrėju. „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk savo supratimu. Visuose savo keliuose pripažink Jį, ir Jis ištiesins tavo takus“ (Patarlių 3:5-6). Saliamonas, išmintingiausias žmogus, kada nors gyvenęs žemėje, nesako, kad mūsų protas nieko vertas ar kad mąstyti yra blogai. Jis perspėja mus nuo tam tikro pasikliovimo savimi: tokio, kuris savo ribotą požiūrį pastato į centrą, o Dievo išmintį laiko papildymu, o ne šaltiniu. „Visa širdimi“ yra raktinė frazė. Pusinis pasitikėjimas nėra pasitikėjimas, tai derybos. Dievas neprašo daugumos jūsų pasitikėjimo balsų. Jis prašo viso pasitikėjimo. Tam, kas Raštą skaito pirmą kartą, „pripažink Jį“ tiesiog reiškia: įsileisk Dievą į kiekvieną savo gyvenimo kampelį, ne tik sekmadienio, ne tik nevilties, bet ir įprastus antradienio popietės kampelius. Pažadas, susietas su tokiu viso gyvenimo pripažinimu, kvapą gniaužiantis: Jis ištiesins tavo takus. Ne pasiūlys. Ne paragins. Ištiesins. Psalmė 37 prideda šiam pasitikėjimui atspalvį, kurį lengva praleisti. „Semkis džiaugsmo Viešpatyje, ir Jis išpildys tavo širdies troškimus“ (Psalmių 37:4). Daugelis tai skaito kaip sandorį: džiaukis Dievu ir gausi, ko nori. Tačiau gilesnė tiesa gražesnė: kai iš tiesų semiesi džiaugsmo Dieve, tavo troškimus pradeda formuoti Jo širdis. Pradedi norėti to, ko nori Jis. Kelias ir troškimas ima susilieti. Seniai tikintiems tai kvietimas apmąstyti ne tik tai, ar pasitikite Dievu savo sprendimuose, bet ir tai, ar tikrai džiaugiatės Juo: ne Jo dovanomis, ne Jo atsakymais, o Juo pačiu.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  4. 4 diena

    Druska ir šviesa

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Jėzus sėdėjo kalvos šlaite, apsuptas paprastų žmonių: žvejų sunkiomis nuo darbo rankomis, muitininkų su sudėtinga praeitimi, pavargusių motinų, ligonių ir ieškančiųjų. Jis pažvelgė į juos ir pasakė tai, kas turėjo nutildyti visus pokalbius: „Jūs esate žemės druska“ ir „Jūs esate pasaulio šviesa“ (Mato 5, 13-14). Ne „galėtumėte būti“ ir ne „stenkitės būti“. Jūs esate. Esamasis laikas. Skelbimas, o ne nurodymas. Senovės pasaulyje druska buvo ne stalo prieskonis, o išlikimo sąlyga. Ji saugojo mėsą nuo gedimo, teikė maistui skonį, buvo naudojama sandorose ir apeigose. Pasaulis be druskos genda. Kai Jėzus pavadino savo sekėjus žemės druska, Jis sakė: jūsų buvimas šiame pasaulyje nėra papuošalas, jis saugo nuo irimo. Jūs lėtinate irimą. Jūs suteikiate skonio tam, kas kitaip būtų neskanu ir negyva. Jėzus kelia klausimą ne ar jūs esate druska, o ar neprarasite savo sūrumo: ar įtaka, kuri turėtų natūraliai tekėti iš Dievui atiduoto gyvenimo, nebuvo praskiesta kompromisų ar tylėjimo. Šviesos paveikslas ne mažiau svarbus. „Negali pasislėpti ant kalno stovįs miestas“ (Mato 5, 14). Šviesai nereikia stengtis būti šviesa. Ji tiesiog šviečia, ir tamsa neturi jai atsakymo. Jėzus sako, kad jūsų gyvenimas, jūsų tikras, kasdienis, paprastas gyvenimas, turi būti kaip tas miestas ant kalno. Ne vaidyba. Ne religinis spektaklis. Tikras spindėjimas, kylantis iš ryšio su Šaltiniu. „Teašviečia jūsų šviesa žmonėms, kad, matydami jūsų gerus darbus, šlovintų jūsų Tėvą, esantį danguje“ (Mato 5, 16). Atkreipkite dėmesį, kur nukreipta šviesa: ji nesibaigia tuo, kad žmonės žavisi jumis. Ji baigiasi tuo, kad žmonės šlovina Dievą. Naujam tikinčiajam tai yra pasiuntimas: jūs buvote išgelbėti tikslui, kuris paliečia aplinkinius žmones. O ilgai Jėzų sekančiam verta tyliai savęs paklausti: ar mano šviesa šviečia, ar ji paslėpta po verslumo, baimės ar sutvirtėjusio patogumo užsižaidusios širdies indu? Tikslas nėra vien didžioji scena. Jis šviečia gerame žodyje, ištikimame buvime šalia, gyvenime, kuris kvepia kitaip nei aplinkinis pasaulis.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  5. 5 diena

    Dovanos, duotos tarnauti

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Romiečiams 12 skyriuje yra akimirka, kai Paulius tyliai padaro kai ką nepaprasto: dar nepasakęs nė žodžio apie dovanas, jis prabyla apie tai, kaip mes galvojame apie save. „Per man suteiktą malonę sakau kiekvienam iš jūsų: nemanykite apie save daugiau, negu dera manyti, bet manykite blaiviai, kiek kam Dievas yra skyręs tikėjimo saiką“ (Romiečiams 12:3). Visą pokalbį apie dovanas jis įsodina į nuolankumo dirvą, nes nesuprasta dovana tampa trofėjumi, o trofėjus nieko netarnauja, tik tam, kas jį laiko rankose. Paskui Paulius atskleidžia tai, kas pirmuosius jo skaitytojus turėjo nustebinti, nes jie gyveno pasaulyje, kuris skirstė žmones pagal kilmę, turtą ir padėtį: kiekvienas kūno narys yra reikalingas. Pranašystė, tarnystė, mokymas, raginimas, dalijimasis, vadovavimas, gailestingumas: tai ne apdovanojimai įspūdingiesiems. Tai įrankiai, įdėti į paprastas rankas kitų labui. Graikų pasaulis žavėjosi vienišu didvyriu. Paulius gi rodo į kūną, kuriame akis negali pasakyti rankai: „Tavęs man nereikia.“ Petras šią mintį tęsia ir suteikia jai svorį, kuris turėtų mus sustabdyti: „Tarnaukite vieni kitiems kiekvienas ta dovana, kurią yra gavęs, kaip geri įvairiopos Dievo malonės patarnai“ (1 Petro 4:10). Raktas čia yra žodis „patarnas“. Patarnas nevaldo to, ką tvarko: jam tai patikėta kito vardu. Tavo dovana niekada nebuvo skirta kaupti, slėpti ar naudoti savo iškilimui. Ji tau patikėta žmonių aplink tave labui. Čia tikslas tampa labai praktiškas. Gal daug metų klausei, koks tavo tikslas, ir ieškojai horizonte kažkokio didingo pašaukimo. Tačiau tikslas dažnai jau yra tavo rankose: tame, kaip padrąsini nusiminusį draugą, tyliame ištikimume tarnaujant, dosnume, kurį parodai be jokio triukšmo. Klausimas ne tik „Kokią dovaną turiu?“, bet ir „Ar tuo, ką gavau, naudojuosi kitų gerovei ir Dievo garbei?“ Toks yra patarno gyvenimas ir toks yra gyvenimas su tikslu.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  6. 6 diena

    Ką bedarytumėte

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Kolosų miestas stovėjo prie judraus prekybos kelio, o žmonės, kuriems Paulius rašė, gyveno tokį pat padalytą, į skyrius suskirstytą gyvenimą, kokį šiandien gyvena daugelis iš mūsų: šventi dalykai viename kampe, kasdienis darbas kitame, šeimos gyvenimas dar kur kitur. Į tą padalytą pasaulį Paulius įmeta sakinį lyg akmenį į ramų vandenį: „Ir ką bedarytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per Jį dėkodami Dievui Tėvui“ (Kolosiečiams 3:17). Ką bedarytumėte. Visa. Šių žodžių nepalieka nė vieno gyvenimo kampelio. Pirmą kartą skaitančiam šis eilutė yra atviros durys: nereikia sakyklos ar titulo, kad gyventum prasmingą gyvenimą. Valgis, kurį verdi, laiškas, kurį siunti, grindys, kurias šluoji, vaikas, kurį vakare paguldai, visa tai galima daryti „Viešpaties Jėzaus vardu“. Ši frazė nereiškia, kad viskam reikia klijuoti religinę etiketę. Ji reiškia daryti tai Jo valdžioje, Jo charakterio vertu būdu, kaip Jo atstovui. Tiems, kurie su Dievu eina jau daug metų, čia slypi gilesnė srovė. Paulius rašo tarnams, pirminėje aplinkoje vergams, ir liepia jiems dirbti „iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms“ (Kolosiečiams 3:23). Tai buvo žmonės be padėties, be pripažinimo, be jokio žemiško atlygio horizonte. Ir Paulius sako jiems, kad jų žiūrovas nėra šeimininkas, o pats Viešpats. Tai viską perkeičia. Nematomiausią darbą, atliktą ištikimai, mato Tas, kurio žvilgsnis svarbiausias. Tai didžioji šios dienos dovana: gyvenimo paskirtis nėra skirta vien įspūdingoms akimirkoms. Ji gyva ir įprastose, kai pasirenki atiduoti visą širdį tam, kas prieš tave. Klausimas niekada nėra „Ar šis darbas manęs vertas?“ Klausimas yra „Ar aš atnešu šiam darbui tai, kas verta?“ Kai atsakymas yra taip, kai plauni indus, vadovauji susirinkimui ar slauginti senstančius tėvus darai kaip Viešpačiui, tu eini savo paskirtimi, tiesiai ten, kur stovi.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  7. 7 diena

    Veržkimės prie tikslo

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Atėjome į paskutinę šios kelionės dieną, ir Paulius sutinka mus čia ne finišo linijoje, o lenktynių viduryje, būtent ten, kur gyvena dauguma iš mūsų. „Aš to dar nesu pasiekęs ir nesu tobulas, bet veržiuosi, kad pasiekčiau tai, dėl ko Kristus Jėzus yra mane pasiekęs“, rašo jis Filipiečiams 3:12. Tai kalba apaštalas Paulius, žmogus, parašęs apie pusę Naujojo Testamento, įkūręs bažnyčias visame tuometiniame pasaulyje, buvęs paimtas į trečiąjį dangų. Ir jis sako: aš dar nepasiekiau. Aš vis dar siekiu. Tame yra didžiulė palengvėjimo galia ir didžiulis iššūkis. Palengvėjimas toks: tau nereikia visko išsiaiškinti, kad pradėtum eiti pagal savo paskirtį. Pats Paulius dar veržėsi pirmyn. Iššūkis toks: veržimasis neturi liautis. Jis susiaurina tai iki vieno apibrėžiančio judesio: „pamiršdamas, kas už nugaros, ir verždamasis į tai, kas prieš mane, lekiu prie tikslo, siekdamas laimėjimo prizo, į kurį Dievas šaukia aukštyn Kristuje Jėzuje“ (Filipiečiams 3:13-14). Pamiršti. Siekti. Veržtis. Tai veiklūs, apgalvoti, nuolatiniai veiksmažodžiai. Hebrajų laiško autorius prideda vaizdą, kuris viską paryškina: didelis liudytojų debesis, visų amžių ištikimi vyrai ir moterys, apsupantys mus kaip stadionas žmonių, kurie jau nubėgo savo ruožą. „Nusimeskime kiekvieną naštą ir nuodėmę, kuri taip lengvai mus supančioja, ir ištvermingai bėkime mums skirtose lenktynėse“ (Hebrajams 12:1). Atkreipk dėmesį: tai lenktynės, „mums skirtos“. Ne kieno nors kito. Ne tos, kurių norėtum. Tos, kurios skirtos tau, su tavo keliu, tavo dovanomis, tavo pašaukimu. Šią savaitę matei, kad esi sukurtas tyčia ir tikslui, kad Dievas tave suformavo dar prieš tau įkvepiant orą, kad šaukia tave vardu, kad įdėjo dovanas į tavo rankas ir darbą prieš tavo kojas. Lieka klausimas, į kurį gali atsakyti tik tu: ar veršiesi? Ar nusimesi vakarykščių nesėkmių ir vakarykščių šlovės dienų naštą, įsmeigsi akis į Jėzų ir bėgsi lenktynes, kurias Jis tau paženklino? Tikslas priekyje. Pašaukimas aukštas. O Tas, kuris tave pajudino, ištikimas, kad nuvestų iki galo.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas