Visi planai

Evangelija pagal Joną

Trys savaitės su Jono evangelija, po vieną skyrių per dieną: neskubrus ėjimas su Jėzumi nuo pradžios iki prisikėlimo.

  1. 1 diena

    Žodis tapo kūnu

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Prieš pirmąją paukščio giesmę, prieš pirmąją bangą, atsimušusią į pirmąjį krantą, prieš tai, kai pats laikas gavo vardą, buvo Žodis. Jonas savo Evangelijos nepradeda nei prakartėle, nei stebuklu. Jis pradeda dar prieš pradžią. „Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.“ Jei šis sakinys krinta ant tavęs lyg akmuo į ramų vandenį, tegul taip ir būna. Leisk ratilams sklisti. Skaitantiems pirmą kartą: Jonas Jėzų vadina „Žodžiu“, graikiškai Logos. Šis vardas sustabdytų ir žydų, ir graikų skaitytojus. Žydui Dievo Žodis buvo pati galia, kuria kūrinija buvo ištarta į būtį. Graikų mąstytojui Logos buvo tvarkos pradas, slypintis už visos tikrovės. Jonas pažvelgia į abi auditorijas ir sako: tas, kurio jūs siekėte, link kurio žengėte savo protu, turi vardą, ir Jis tapo kūnu. Tie žodžiai, „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“, yra vyris, ant kurio sukasi visa žmonijos istorija. Amžinasis įžengė į laikinąjį. Begalinis apsivilko oda. Jis nepasiuntė žinios, Jis pats tapo žinia. O Jonas, pažinojęs Jėzų asmeniškai, valgęs su Juo ir ėjęs šalia Jo dulkėtais keliais, tai sako tyliu tikrumu žmogaus, savo akimis matžiusio: „mes regėjome jo šlovę.“ O tu, patyręs tikintysis, pabūk čia dar akimirką. Atkreipk dėmesį, kad Žodis buvo ne tik pas Dievą, Jis buvo atsisukęs į Dievą veidas į veidą, amžinuose meilės santykiuose, kai dar nieko kito nebuvo. Išganymas, kurį Jis atneša, nėra sandoris, sugalvotas krizės akivaizdoje. Jis trykšta iš bendrystės, kuri buvo visada. Tu buvai mylimas, kai pasaulis dar neturėjo priežasties tave mylėti. Šiandien, kad ir kur būtum, ar esi naujas šiuose puslapiuose, ar jie tau jau patogiai pažįstami, kvietimas tas pats. Šviesa vis dar šviečia. Tamsa jos neįveikė. O Žodis vis dar tiesiasi į tave.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  2. 2 diena

    Vanduo, tapęs vynu

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Yra kažko nuostabiai paprasto toje vietoje, kurią Jėzus pasirinko pirmajam užfiksuotam stebuklui. Ne šventykla. Ne sosto salė. Vestuvės. Kaimo šventė, kurioje pritrūko vyno, o motina tyliai atnešė savo rūpestį Sūnui. Jono evangelijos antrasis skyrius prasideda pačioje kasdienybės viduryje, ir tai esminis dalykas. Marijos žodžiai tarnams yra vieni tyliai galingiausių visame Rašte: „Darykite, ką tik jis jums sakys.“ Ji tiksliai nežino, ką Jis padarys. Ji tik žino, kas Jis yra. Todėl nukreipia visus aplinkinius į Jį ir pasitraukia į šalį. Šiame viename sakinyje slypi visa tikėjimo teologija. Ji nemoko Jėzaus, ji Jį pasitiki. Ji nevaldo baigties, ji rengia tarnus paklusti. Jei kada nors meldėtės beviltiška malda, nežinodami, kaip Dievas atsakys, stovėjote lygiai ten, kur stovėjo Marija. Jėzus liepia tarnams pripildyti šešis akmeninius ąsočius, tokius, kokie buvo naudojami žydų apsivalymo apeigoms, vandens iki pat viršaus. Čia svarbi kiekviena smulkmena. Tai buvo indai, skirti plovimui, apeiginiam apsivalymui nuo nešvarumo. Jėzus paima tai, kas sukurta ritualui, ir pavercia tuo, kas atneša džiaugsmą šventėje. Senąją plovimo ir pastangų tvarką tyliai ir maloningai keičia kažkas nauja. Kai puotos vedėjas paragauja rezultato, jis nustemba: geriausias vynas buvo pasilikęs pabaigai. Naujam skaitytojui šis stebuklas vadinamas „ženklu“, ir Jonas šį žodį renkasi sąmoningai. Ženklas nurodo toliau savęs. Stebuklas tikras, bet jis ir signalas: tas, kuris tai daro, nėra paprastas rabinas. O seniai tikinčiajam verta pagalvoti, ką jūsų gyvenime galėtų reikšti „akmeniniai ąsočiai“: religiniai įpročiai, pareigingi papročiai, kurie išdžiūvo. Jėzus neatėjo smerkti jūsų tuščių indų. Jis atėjo pripildyti juos iki pat viršaus ir paversti tuo, kas teikia džiaugsmą. Geriausia, Jo rankose, niekada nelieka praeityje. Ji visada ruošiama.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  3. 3 diena

    Turite gimti iš naujo

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Nikodemas ateina naktį. Jis fariziejus, vienas labiausiai išsimokslinusių, labiausiai gerbiamų ir religiškai pasiekusių vyrų Jeruzalėje. Visą gyvenimą jis tyrinėjo Raštus. Įstatymo laikėsi itin kruopščiai. Ir vis dėlto kažkas viduje neduoda jam ramybės. Jis ateina tamsoje, gal todėl, kad nenori būti pamatytas, o gal todėl, kad jame degantys klausimai nebegali laukti dienos šviesos. Kad ir kokia būtų priežastis, Jėzus priima jį be jokio priekaišto. Durys atviros, net vidurnaktį. Jėzus eina tiesiai prie to, ko Nikodemui labiausiai reikia: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas iš naujo negimsta, negali išvysti Dievo karalystės.“ Nikodemas, mokytas vyras, užkliūva už paprastų žodžių. Gimti iš naujo? Kaip suaugęs žmogus gali antrą kartą įeiti į motinos įsčias? Jis mąsto kūniškai, o Jėzus kalba apie dvasinius dalykus. Ši painiava būdinga ne vien Nikodemui. Daugelis šiandien žodžius „gimęs iš naujo“ girdi kaip religinį ženklelį, o ne kaip gyvą tikrovę. Jėzus turi omenyje kai ką esmingo: Dievo gyvybė turi būti įdėta į tave iš aukštybių. Į ją neįeisi protu, neišsiaiškinsi savo nuopelnais ir negausi paveldėjimu. Turi tapti nauju. Paskui ateina eilutė, vadinama evangelija trumpai: „Taip Dievas pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris tiki juo, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Skaityk ją lėtai. Apimtis stulbinanti: visas pasaulis. Pagrindas yra meilė, ne prievolė ir ne apskaičiavimas, o meilė. Būdas yra dovanojimas, brangiausia įsivaizduojama dovana. O pasiūlymas atviras: kiekvienas. Šis žodis nieko nepalieka už durų. Tam, kuris skaito pirmą kartą, tai yra viso to, ką Jonas parodys per kitus aštuoniolika skyrių, širdies plakimas. O tikinčiajam, kuris Jono 3:16 yra cituodamas tūkstantį kartų, verta sustoti ties žodžiu „taip“. Jis kalba ne tik apie Dievo meilės faktą, bet ir apie jos saiką. Kiek Dievas mylėjo pasaulį? Taip, kad atidavė. Kryžius nebuvo nenori priimta būtinybė. Tai buvo meilė, išmatuota iki paskutinio lašo. Nikodemas atėjo tamsoje. Išėjo nešinas šviesa, kurios dar negalėjo iki galo paaiškinti. Ta pati šviesa siūloma ir tau šiandien.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  4. 4 diena

    Moteris prie šulinio

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Yra vidurdienis, karščiausia valanda, kai nė vienas sveiko proto žmogus neina semti vandens. Vis dėlto prie šulinio ateina moteris. Ateina viena, ir šis vienišumas nėra atsitiktinis. Jos praeitis padarė ją atstumtąja net savųjų tarpe. Ji nesitiki pokalbio. Tikrai nesitiki to, kuris įvyks. Jėzus jau sėdi prie šulinio, kai ji ateina. Jonas mums sako, kad Jam „reikėjo eiti per Samariją“. Tokio kelio dauguma žydų mokytojų vengdavo, nes žydus ir samariečius vienijo tik abipusis panieka. Tačiau Jėzus pasirenka ilgesnį kelią per sunkią vietą, nes ten yra moteris, kurią reikia surasti. Jis paprašo jos atsigerti ir taip peržengia visas to meto socialines ribas: religines, etnines ir moralines. Ji apstulbusi: „Kaip tu, būdamas žydas, prašai gerti iš manęs, samarietės?“ Jo atsakymas apverčia visą pokalbį. Troškulys kamuoja ne Jį, o ją. „Jei tu žinotum Dievo dovaną ir kas tau sako: ‘Duok man atsigerti’, tu pati būtum jo prašiusi, ir jis būtų davęs tau gyvojo vandens.“ Ji atėjo pasemti vandens ir išeiti. Jis atėjo pasiūlyti jai to, dėl ko ji daugiau niekada nebetrokš: ne fizinio šaltinio, o gyvojo vandens versmės, trykštančios į amžinąjį gyvenimą. Jis kalba ne apie vandens troškulį. Jis kalba apie gilų, nenumaldomą žmogaus sielos ilgesį, kurio niekada iki galo nepatenkino jokie santykiai, jokie pasiekimai ir jokia religija. Paskui ateina akimirka, kuri viską pakeičia. Jis papasakoja jai apie jos pačios gyvenimą: penki vyrai, o tas, su kuriuo ji dabar, nėra jos vyras. Jis to nesako žiauriai. Jis sako tai su ramybe to, kuris pažįsta ją ilgiau, nei ji pati save pažįsta. Ji nepatiria gėdos, kad patikėtų; ji tampa pastebėta ir todėl tiki. Ji pasileidžia atgal į kaimą ir sako: „Ateikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Argi ne jis yra Kristus?“ Naujam skaitytojui: atkreipk dėmesį, kad Jėzus pasirinko šią moterį, mažai tikėtiną, nepastebėtą, gyvenančią visuomenės paribyje, kaip pirmąjį žmogų Jono evangelijoje, kuriam atvirai pareiškė esąs Mesijas. Subrendusiam tikinčiajam: iš kokių netinkamų šulinių tu semi? Gyvasis vanduo vis dar siūlomas, ir šis pasiūlymas vis dar nemokamas.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  5. 5 diena

    Pagydymas prie Betzatos tvenkinio

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Įsivaizduok dengtą stoginę prie Jeruzalės tvenkinio: penkios stoginės, pilnos ligonių, aklųjų, luošųjų, žmonių, kurie nustojo tikėtis ko nors gero. Jie buvo girdėję, kad vanduo kartais sujuda, o kas pirmas į jį įlipa, pasveiksta. Vienas žmogus ten gulėjo trisdešimt aštuonerius metus. Trisdešimt aštuonerius metus žiūrėjo, kaip kiti jį aplenkia. Trisdešimt aštuoneri „vos ne“ metai. Jėzus eina tiesiai pas jį. Ne pas dramatiškiausią atvejį, ne pas tą, kuris šaukia garsiausiai, o pas šį žmogų, dešimtmečių laukimo nuvargintą. Jis uždeda klausimą, kuris skamba beveik keistai: „Ar nori pasveikti?“ (Jn 5, 6). Kodėl klausti sergančio, ar jis nori pasveikti? Nes Jėzui rūpi ne vien sutaisyti kūną. Jis žiūri į visą žmogų, įskaitant tą jo dalį, kuri galbūt susitaikė su bejėgyste, išmoko save apibrėžti pagal savo būklę. Žmogus net neatsako į klausimą tiesiogiai. Jis aiškina, kodėl iki šiol nepavyko. Vis dar mąsto tvenkinio kategorijomis, vis dar žiūri į seną tvarką. O Jėzus tiesiog prabyla: kelkis, imk savo guolį ir vaikščiok. Jokio vandens. Jokių apeigų. Jokio laukimo. Vien Dievo Sūnaus žodis, ir trisdešimt aštuonerių metų paralyžius baigiasi vienu sakiniu. Bet skyrius čia nesibaigia. Religiniai vadovai įsiutę, ne dėl to, kad žmogus pagydytas, o dėl to, kad tai įvyko šabo dieną. Jėzus atsako vienu iš įstabiausių pareiškimų visame Rašte: kad Jis ir Tėvas veikia kartu, kad Sūnus turi valdžią teikti gyvybę ir kad pats Raštas, kurį vadovai tyrinėja, byloja apie Jį. Pagydymas buvo ženklas, o pareiškimas yra esmė. Šiandien išgirsk, kaip Jėzus tau uždeda tą patį tylų klausimą. Ar yra tavo gyvenime vietų, įpročių, sielvarto ar baimės, kur tyliai nustojai tikėtis pasveikimo? Jis nelaukia, kol surasi tinkamą tvenkinį ar tinkamą akimirką. Jis stovi šalia tavęs ir klausia, ar nori.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  6. 6 diena

    Gyvenimo duona

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Dieną prieš šį pokalbį Jėzus buvo pamaitinęs penkis tūkstančius žmonių penkiais duonos kepalais ir dviem žuvimis. Minia buvo pasisotinusi, o dabar perplaukė ežerą, kad vėl Jį rastų. Tai švelni akimirka, kuri greitai tampa spendžiančia: Jėzus pažvelgia į minią ir iš esmės sako, kad jie čia ne todėl, jog pamatė stebuklą, o todėl, kad gavo nemokamą valgį. Jie nori duonos. Jis nori duoti jiems save. Toliau seka vienas giliausių ir reikliausių Jėzaus mokymų. Jis skelbia: „Aš esu gyvenimo duona. Kas ateina pas mane, niekada nealks, ir kas tiki mane, niekada nebetrokš“ (Jn 6, 35). Skaitantiems pirmą kartą: atkreipk dėmesį, ką daro Jėzus. Jis ima pačią pagrindinę žmogaus reikmę, maistą, išlikimą, be ko negalima gyventi, ir sako, kad Jis yra atsakymas į dar gilesnį alkį. Kiekvienas gyvenęs žmogus žino, ką reiškia alkti kažko, ko negali visai įvardyti. Čia Jėzus tai įvardija. Minia ginčijasi. Jie nori ženklo, nors ką tik matė, kaip Jis pamaitino tūkstančius. Jie primena maną, duoną, kurią Dievas davė jų protėviams dykumoje. Jėzus švelniai pataiso: ne Mozė davė tą duoną, o Tėvas, ir ta duona visada rodė į kažką geresnio. Tikroji duona iš dangaus duoda gyvenimą pasauliui, ir ta duona yra asmuo. Skyriaus pabaigoje daug mokinių pasitraukia. Jie sako, kad mokymas per sunkus. Jėzus kreipiasi į dvylika ir klausia, ar ir jie nori pasitraukti. Petro atsakymas yra vienas gražiausių Evangelijose: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68). Petras nesako, kad viską suprato. Jis sako, kad nėra kur kitur eiti. Tai yra nuoširdus kiekvienos sielos, tikrai sutikusios Jėzų, išpažinimas. Ne tai, kad į kiekvieną klausimą gautas atsakymas, o tai, kad tik Jis numalšina giliausią alkį. Kuo maitiniesi šiandien, kas vakare palieka tave tuščią? Gyvenimo duona vis dar siūloma.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  7. 7 diena

    Gyvojo vandens upės

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Tai paskutinė Palapinių šventės diena, savaitę trukusios šventės Jeruzalėje, kurios metu kiekvieną dieną kunigas atnešdavo vandens iš Siloamo tvenkinio ir išlieždavo prie aukuro, gyvu prisiminimu apie vandenį, kurį Dievas davė Izraeliui dykumoje. Susirinko minios, apeiga pasiekė aukščiausią tašką, ir būtent tą įtemptą akimirką Jėzus atsistoja ir šūkteli žodžiais, kurie turėjo nutildyti visus aplinkui: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria“ (Jono 7:37). Naujam skaitytojui padeda žinoti, ką ta šventė reiškė tiems žmonėms. Sausoje žemėje vanduo yra ne patogumas, o pati gyvybė. Visa apeiga buvo malda, ilgesys, priminimas, kad Dievas kadaise privertė vandenį tekėti iš uolos. Jėzus stovi pačioje tos maldos viduryje ir sako: Aš esu atsakymas į ją. Jis eina dar toliau: kas Juo tiki, ne tik gaus gyvojo vandens, bet pats taps jo šaltiniu. „Iš jo vidaus plauks gyvojo vandens upės“ (Jono 7:38). Dievo Dvasia, gyvenanti žmoguje, ne tik numalšina troškulį, ji pertekliumi nuteka toliau. Šis skyrius kupinas nesutarimų. Vieni sako, kad Jis pranašas. Kiti sako, kad Jis Kristus. Treti nori Jį suimti. Net tarnai, pasiųsti Jo sučiupti, grįžta tuščiomis rankomis ir tik pasako: „Niekas niekada nekalbėjo taip, kaip šitas žmogus“ (Jono 7:46). Jėzaus žodžiuose yra kažkas, kas sustabdo žmones, net kai jie ateina norėdami sustabdyti Jį. Nikodemas, kurį sutikome trečiame skyriuje atėjusį pas Jėzų naktį, tyliai prabyla Sinedrione, prašydamas teisingumo. Tai maža žingsnelis, bet tai drąsa. Jis dar nėra visiškai atviras, tačiau jau juda šviesos link. Pagalvok šiandien, kur tu trokšti. Ne vandens, o ramybės, tikslo, jausmo, kad tavo gyvenimas keliauja ten, kur svarbu. Jėzus vis dar stovi ir vis dar šaukia tą patį kvietimą. Upės, kurias Jis žada, nėra lašelis: jos išsilieja iš tavęs į visų aplink esančių gyvenimus. Ateik ir gerk.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  8. 8 diena

    Pasaulio šviesa

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Skyrius prasideda ankstyvą rytą: šventyklos kiemai pilnėja žmonių, o Jėzus atsisėda mokyti. Religiniai vadovai atveda svetimaujant pagautą moterį ir pastato ją minios akivaizdoje. Jiems rūpi ne teisumas, o noras įstumti Jėzų į spąstus tarp gailestingumo ir Įstatymo. Tai žiaurus momentas, o ji tėra jų įrankis. Jėzus pasilenkia ir pirštu rašo žemėje. Mums niekada nepasakyta, ką Jis rašė. Tada Jis atsitiesia ir ištaria žodžius, aidinčius jau du tūkstančius metų: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį“ (Jn 8:7). Vienas po kito, pradedant vyriausiais, jie išeina. Kai Jėzus pakelia akis, lieka tik moteris. Jis jos nepasmerkia. Jis sako jai eiti ir daugiau nebenusidėti. Vėliau, vis dar šventykloje, Jėzus ištaria antrąjį didįjį Jono evangelijos „Aš esu“ teiginį: „Aš esu pasaulio šviesa. Kas seka paskui mane, nevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8:12). Šventajame Rašte šviesa yra ne tik apšvietimas. Ji yra apreiškimas ir kryptis, tai, kas parodo, kur esi ir kur eini. Vaikščioti tamsoje reiškia ne tik painiotis, bet būti paklydusiam to nežinant. Jėzus sako esąs vaistas nuo šios būklės. Toliau seka ilga, įtempta diskusija su fariziejais apie tapatybę, valdžią, tiesą ir laisvę. Jėzus sako, kad tiesa padarys juos laisvus, o jie pasipiktina ir tvirtina niekada nebuvę vergai. Jis kalba apie vergiją, kurios jie nemato: nuodėmės vergiją, kai blogis taip sulenkia gyvenimą į save, kad jis nebegali išsitiesti. Tikroji laisvė, sako Jis, ateina per Sūnų. Skyrius pasiekia kulminaciją tokiu stulbinančiu teiginiu, kad vos neužmuša Jo akmenimis vietoje: „Prieš Abraomui atsirandant, Aš Esu“ (Jn 8:58). Ne „buvau“, o Aš Esu. Amžinoji dabartis. Vardas, kurį Dievas pats sau davė prie degančio krūmo, dabar ištartas žmogaus, stovinčio Jeruzalės kieme. Naujam tikinčiajam tai yra visko, link ko veda Jonas, širdis. O subrendęs šventasis tešvelniai dar kartą apmąsto jo svarbą šiandien: amžinasis AŠ ESU, kuris nusilenkė rašyti žemėje šalia sugėdintos moters, yra tas pats, kuris laiko visa, kas yra.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  9. 9 diena

    Aklas nuo gimimo

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Įsivaizduok žmogų, kuris niekada nėra matęs saulėtekio. Jis gimė į tamsą, ne į blogos nakties tamsą, o į tamsą, kuri gaubė kiekvieną jo gyvenimo dieną. Jis sėdi prie kelio ir elgetauja, o mokiniai, praeidami pro šalį, uždavinėja teologinį klausimą: kieno nuodėmė tai sukėlė? Jėzus to nepriima. Vienu atodūsiu Jis viską perkeičia: šio žmogaus aklumas yra ne bausmė, o drobė. Dievas ketina nutapyti ką nors šlovingo. Jėzus spjauna ant žemės, padaro purvo ir patepa žmogui akis. Tai keistas, žemiškas stebuklas: Dievo Sūnus naudoja dulkes ir seilę, tą pačią kūrinijos medžiagą. Paskui Jis siunčia žmogų nusiplauti Siloamo tvenkinyje, kurio vardas, kaip pasakoja Jonas, reiškia „Pasiųstasis“. Žmogus nueina, nusiplauna ir grįžta regintis. Atkreipk dėmesį: jis paklūsta dar nematydamas to, kuris jį pagydė. Tikėjimas dažnai veikia būtent taip: judame link to, ką sako Jėzus, dar iki galo nesuprasdami, kas Jis yra. Tai, kas vyksta toliau, beveik juokinga savo tragizmu. Kaimynai netiki, kad tai tas pats žmogus. Fariziejai tampo jį apklausoms, net du kartus, nes pagydymas įvyko per šabą. Jie tardo jo tėvus. Jie vadina Jėzų nusidėjėliu. Ir per kiekvieną apklausos etapą šis buvęs aklas elgeta drąsėja. Jis pradeda nuo „žmogus, vadinamas Jėzumi“, o baigia, kai Jėzus vėl jį suranda, parpuldamas Jam po kojų ir tardamas: „Tikiu, Viešpatie!“ (Jn 9:38). Žmogus, kuris nematė, tampa aiškiausiai regintis visame skyriuje. Dėl ko verta šiandien stabtelėti: fariziejai puikiai matė, bet liko visiškai akli, o elgeta dulkėse tą pačią popietę gavo ir fizinį, ir dvasinį regėjimą. Jėzus pasakė: „Aš esu pasaulio šviesa“ (Jn 9:5). Šviesa nesiderina su tamsa: ji tiesiog ateina, ir tamsa traukiasi. Kad ir kas laikė tave tamsoje, abejonė, gėda ar žaizda, nešiojama metų metus, Jėzus nereikalauja, kad pirma tai paaiškintum. Jis prašo tavęs eiti ir nusiplauti.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  10. 10 diena

    Gerasis Ganytojas

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Avys nėra spindinčios gyvūnų rūšys. Jos nėra šiurpios kaip liūtai ar greitos kaip žirgai. Jos klaidžioja. Jos panikuoja. Jos visiškai priklauso nuo to, kuris žino kelią. Jėzus šį paveikslą pasirinko sąmoningai, kai pasakė: „Aš esu geras ganytojas“ (Jono 10:11), ir jei esame sąžiningi, šis paveikslas mums tinka labiau, nei norėtume pripažinti. Šiame skyriuje Jėzus ryškiai supriešina gerą ganytoją ir samdinį. Samdinys turi darbą, bet neturi avių. Kai ateina vilkas, jis bėga, ne todėl, kad būtinai būtų piktas, bet todėl, kad avys nėra tikrai jo. Gerasis ganytojas, priešingai, guldo už avis savo gyvybę. Tai ne palyginimas, kurio Jėzus griebiasi; tai pranašystė, link kurios Jis eina. Jis aprašo kryžių dar prieš jį užkopdamas ir apie tai pasako stulbinančius žodžius: „Niekas jos neatima iš manęs, bet aš pats ją atiduodu“ (Jono 10:18). Nukryžiavimas nebuvo kažkas, kas atsitiko Jėzui. Tai buvo kažkas, ką Jis pasirinko dėl tavęs, gerai žinodamas kainą. Jis taip pat kalba apie savo avių pažinimą ir apie tai, kad jos pažįsta Jį, tame pačiame kvėpavime, kuriuo aprašo, kaip pažįsta Tėvą. „Aš pažįstu savąsias avis, ir mano avys pažįsta mane, kaip Tėvas pažįsta mane, o aš pažįstu Tėvą“ (Jono 10:14-15). Tai stulbinantis pakylėjimas. Artumas, kurį turi su Ganytoju, sukurtas pagal artumą pačioje Trejybėje. Tu nesi numeris bandoje. Tu esi pažintas. O paskui ateina pažadas, per šimtmečius nuraminęs begalę virpančių širdžių: „Mano avys klauso mano balso; aš pažįstu jas, ir jos seka paskui mane. Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą, ir jos niekada nepražus, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos“ (Jono 10:27-28). Paminėtos dvi rankos, Sūnaus ir Tėvo, ir avys laikomos abiejose. Ir su kuo besusidurtum šiandien, tu nenuslysi pro tuos pirštus. Ilsėkis tame.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  11. 11 diena

    Lozoriau, išeik

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Jono 11 skyriuje yra detalė, apie kurią teologai prirašė ištisas bibliotekas ir kurią vaikai pastebi iškart: „Jėzus apsiverkė“ (Jono 11:35). Tai trumpiausias Biblijos eilutė ir viena svarbiausių. Tas, kuris netrukus šauks Lozorių iš mirusiųjų, pirmiausia atsistoja prie kapo ir verkia. Jis nevaidina liūdesio. Jis neatlieka užuojautos apeigų. Jis nuoširdžiai sukrėstas: žodis, kurį vartoja Jonas, byloja, kad Jis sudejavo iš pat vidaus, tarsi banga, kylanti iš vandenyno dugno. Visatos Dievas verkia prie kapo. Prieš imdami svarstyti stebuklą, turime pabūti su seserimis. Marija ir Marta, išvydusios Jėzų, pasako tą patį: „Viešpatie, jei būtum buvęs čia, mano brolis nebūtų miręs“ (Jono 11:21, 32). Jėzaus atsakyme nė vienai iš jų nėra priekaišto. Jis nesako: „Turėjote Manimi labiau pasitikėti.“ Su Marta Jis kalba teologija: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jono 11:25), o su Marija verkia. Jis yra pakankamai didis, kad duotų ir vieną, ir kitą, ir pakankamai išmintingas, kad žinotų, ko tau reikia pirmiausia. Scena prie kapo savo drama beveik nepakeliama. Jėzus įsako nuristi akmenį. Marta prieštarauja, praktiškai ir nuoširdžiai: „Viešpatie, jau dvokia, juk ketvirta diena, kai jis mirė“ (Jono 11:39). Ketvirta diena ne šiaip sau. Žydų tradicija mokė, kad siela tris dienas dar būna šalia kūno. Po ketvirtos dienos pagal žmogiškus matus nebelikdavo jokios vilties. Jėzus palaukė, kol viltis tapo ne tik plona, bet visai išnyko. Tada garsiai sumeldė, kaip sako, ne dėl savęs, o dėl minios, ir šūktelėjo į tamsą: „Lozoriau, išeik laukan!“ Ir mirusysis išėjo. Pastebėk, kad Jėzus neina į kapą paskui Lozorių. Jis šaukia, ir gyvenimas paklūsta Jo balsui. Tai tas pats balsas, kuris Pradžios knygoje ištarė pasaulį į būtį, tas pats balsas, kuris vieną dieną pašauks atsiverti kiekvieną kapą. Jei šiandien esi padėtyje, kuri mirusi jau ketvirtą dieną, o gal ketvirtus metus, Jėzus vis dar stovi prie įėjimo ir vis dar šaukia.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  12. 12 diena

    Atėjo valanda

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Jono 12 skyrius kalba apie atvykimus ir atsisveikinimus, apie tai, kas darosi aiškiau, ir tai, kas slysta iš rankų. Prieš šešias dienas iki Paschos Betanijos Marija, ta pati moteris, kuri sėdėjo prie Jėzaus kojų, kai sesuo nerimavo, paima svarą brangaus tepalo ir patepa Jo kojas, nušluostydama jas savo plaukais. Namai prisipildo kvapo. Judas prieštarauja, kalbėdamas apie taupumą. Jėzus ją užstoja: ji tai padarė Jo laidotuvių dienai. Gal ji ir ne visai suprato, ką daro, bet meilė jai suteikė tokį pažinimą, kokio skaičiavimas niekada negalėtų duoti. Paskui įvyksta iškilmingas įjojimas: minia mojuoja palmių šakomis, šaukia „Hosana“, klojo savo drabužius ant kelio. Tai primena karūnavimą. Ir tai iš tiesų karūnavimas, tik ne toks, kokio kas nors tikėjosi. Patys mokiniai, kaip sako Jonas, nesuprato, kas vyksta, kol Jėzus nebuvo prisikėlęs. Svarbiausių akimirkų retai atpažįstame, kol jose gyvename. Paskui pas Pilypą ateina keli graikai su paprastu prašymu: „Pone, mes norėtume pamatyti Jėzų“ (Jn 12, 21). Tai viena tyliausiai giliųjų eilučių šioje Evangelijoje. Tai pagonys, svetimi, neturėję paveldėtos teisės į Izraelio pažadus, ir jie nori pamatyti Jėzų. Atrodo, jų atėjimas Jame kai ką pajudina. Jis paskelbia: „Atėjo valanda, kad būtų pagarbintas Žmogaus Sūnus“ (Jn 12, 23). Jis kalba apie kviečio grūdą, kuris turi kristi į žemę ir mirti, kad duotų vaisių. Jis kalba apie save. Jis kalba apie mus. Paskui Jis garsiai meldžiasi, ir Tėvas atsako iš dangaus balsu, panašiu į griaustinį, o minia pasidalija dėl to, ką išgirdo. Vieni sako, kad prabilo angelas, kiti girdėjo tik triukšmą. Tas pats garsas, girdimas skirtingai, priklausomai nuo ausies, kuri jį priima. Jėzus sako: „Dabar šio pasaulio teismas; dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 31-32). Kryžius nėra pralaimėjimas, apsimetantis pergale. Tai tikra pergalė. Šiandien leisk, kad tas pakėlimas pritrauktų tave arčiau.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  13. 13 diena

    Karalius Tarnas

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Įsivaizduokite šią sceną: viršutinis kambarys, naktis prieš kryžių, ir Jėzus, gerai žinodamas, kad Tėvas visa atidavė į Jo rankas, kad Jis atėjo iš Dievo ir grįžta pas Dievą, kelia nuo vakarienės, apsijuosia rankšluosčiu ir pradeda plauti mokiniams kojas. Visatos Kūrėjas klūpo prieš savo sukurtus kūrinius. Jei tai jūsų nesustabdo, perskaitykite dar kartą. Tam, kas skaito pirmą kartą: senovės pasaulyje kojų plovimas buvo žemiausio namų tarno darbas. Keliai buvo dulkini, o sandalais avėtos kojos purvinos. Joks žymesnis žmogus kito kojų neplaudavo. Todėl Petras ir traukiasi atgal: „Viešpatie, tu plausi man kojas?“ (Jono 13:6). Jėzus daro tai, ką visi tame kambaryje laikė žemesniu už Jį, ir daro tai sąmoningai, mylėdamas, be jokio dvejojimo. Tačiau čia glūdi daugiau nei pamoka apie nuolankumą, nors vien jos pakaktų visam gyvenimui. Jėzus sako savo mokiniams: „Jei tad Aš, Viešpats ir Mokytojas, numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems mazgoti kojas“ (Jono 13:14). Jis ne šiaip rodo pavyzdį, Jis iš naujo apibrėžia didybę. Karalystėje, kurią Jis stato, vadovauja tas, kuris tarnauja. Galia nepakelia tavęs virš žmonių, ji nusiunčia tave pas juos. Nugyvenusiam su Viešpačiu daug metų verta pamąstyti apie tai: Jonas sako, kad Jėzus nuplovė kojas ir Judui. Jis žinojo, kad Judas Jį išduos dar prieš baigiantis naktį, ir vis tiek priklaupė prieš jį. Tai ne naivumas, tai viešpatiška, apgalvota meilė, kuri neleidžia tam, kam tarnauja, savęs sumenkinti savo nusikaltimu. Tai malonės paveikslas, nutildantis visus mūsų pasiteisinimus, kai nenorime parodyti gerumo tiems, kurie mums skaudžiai nusikalto. Šiandien jūsų rankšluostis gali būti telefono skambutis, kurį vis atidėliojate, darbas, žemesnis už jūsų pareigas, ar gera žodis tam, kas jo nenusipelnė. Tarnaujantis Karalius parodė jums kelią. Lieka klausimas, ar seksite paskui Jį iki pat savo kelių.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  14. 14 diena

    Kelias, tiesa ir gyvenimas

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Mokiniai išsigandę. Jėzus ką tik jiems pasakė, kad išeina, kad vienas iš jų Jį išduos ir kad Petras, jų uola, Jo išsigins dar prieš rytą. Kambaryje turėjo atrodyti, lyg žemė slystų iš po kojų. Į tą pat drebėjimo akimirką Jėzus ištaria vienus švelniausių žodžių visame Rašte: „Tegul nesunerimsta jūsų širdis. Tikėkite Dievą ir tikėkite mane“ (Jn 14, 1). Tam, kas tik pradeda skaityti Bibliją, šis skyrius yra dovana ir žemėlapis. Jėzus sako mokiniams, kad eina paruošti jiems vietos ir kad sugrįš jų pasiimti. Tomas, kaip visada atviras, tiesiai sako: nežinome, kur eini, tad kaip galime žinoti kelią? Ir Jėzus atsako tokiu absoliučiu pareiškimu, kad jis aidi per dvi tūkstantmečius žmonių ilgesio: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas neateina pas Tėvą, jei ne per mane“ (Jn 14, 6). Jis nesako, kad žino kelią ar kad parodys kelią. Jis sako, kad yra kelias. Kelias ir tikslas yra tas pats Asmuo. Tiems, kurie su Kristumi eina jau daug metų, trumpam stabtelėkite prie žodžio tiesa. Pasaulyje, kuriame tiesa laikoma pasirinkimu, Jėzus teigia esąs pats jos šaltinis ir esmė. Viskas, kas tikra ir kada nors buvo ištarta ar atrasta, yra tiesa todėl, kad atspindi, nors ir blankiai, patį Tiesa esantį. Kai Juo pasitiki, nesiremi jausmu ar filosofija, o stovi ant vienintelio pagrindo, kuris nesibaigia. O dar yra gyvenimas, ne vien buvimas, bet toks gyvenimas, kurio mirtis negali nutraukti. Jėzus nesiūlo ilgesnės to, ką jau turi, versijos. Jis siūlo kai ką iš esmės kitokio: gyvenimą, tekantį iš paties Tėvo per Sūnų į kiekvieną, kuris ateina. Kad ir kas šiandien neramintų tavo širdį, o kažkas tikrai neramina, tau duotas tas pats kvietimas, kurį mokiniai gavo viršutiniame kambaryje. Tikėk. Ne aklai, o su plačiai atmerktomis akimis žiūrėdamas į Tą, kuris sakė esąs kelias namo.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  15. 15 diena

    Vynmedis ir šakelės

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Kažkur tarp aukštutinio kambario ir Getsemanės sodo Jėzus sustoja ir nupiešia vieną intymiausių krikščioniško gyvenimo paveikslų. „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“, sako Jis (Jn 15, 5). Jei esi matęs vynuogyną, žinai, kad šakelė neįsitempia, kad duotų vaisių. Ji tiesiog lieka prijungta. Vynmedžio gyvybė teka per ją, o vaisius yra natūralus to ryšio rezultatas. Naujam skaitytojui šis paveikslas labai išlaisvina. Krikščioniškas gyvenimas pirmiausia yra ne apie tai, kad stengtumeisi labiau. Jis yra apie tai, kad liktum arti. Jėzus sako: „Pasilikite manyje, o aš jumyse.“ Žodis „pasilikti“ reiškia likti, įsikurti kaip namuose, nenuklysti. Šakelė, atsiskyrusi nuo vynmedžio, nesikankina ir nepraranda galimybės duoti vynuogių, ji tiesiog nuvysta, nes be vynmedžio jos gyvybės visai nebėra. Jėzus sako aiškiai: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti“ (Jn 15, 5). Tai ne nuliūdimas, o kvietimas liautis save išsekinus ir pradėti semtis iš tinkamo šaltinio. Tiems, kurie su Viešpačiu eina jau seniai, atkreipkite dėmesį, ką Jėzus sako apie Tėvo vaidmenį: „Kiekvieną šakelę, duodančią vaisių, jis apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių“ (Jn 15, 2). Čia „apvalyti“ reiškia genėti, apkirpti. Vynuogininkas pašalina tai, kas gera, kad likusi dalis taptų puiki. Jei esi netekties, sumažėjimo ar genėjimo metą, šis posakis nepaaiškina skausmo, bet pasako, kas laiko žirkles ir kodėl. Tėvas genėja šakeles, kurias labiausiai brangina. Visa tai persmelkta meilės. Jėzus visą paveikslą grindžia Tėvo ir Sūnaus meile, o paskui ją išplečia ir mums: „Pasilikite mano meilėje“ (Jn 15, 9). Tai ne sutartis, kurią reikia vykdyti, o santykis, kuriame reikia gyventi. Vaisius, džiaugsmas, klusnumas, išklausytos maldos, auga iš meilės, o ne iš vargo. Šiandien neklausk savęs, kaip išauginti daugiau vaisių. Paklausk savęs, kaip arti esi vynmedžio.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  16. 16 diena

    Pažadėtasis Guodėjas

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Jėzus vis dar kalba su mokiniais Savo suėmimo naktį ir sako jiems tai, kuo atrodo, buvo beveik neįmanoma patikėti: „Jums naudinga, kad Aš eisiu“ (Jono 16:7). Naudinga, tai yra iš tikrųjų geriau, palankiau, jums į gera. Kaip Jėzaus išėjimas galėtų būti geresnis už Jo buvimą? Atsakymas yra Šventoji Dvasia, Guodėjas, ir šis skyrius yra Jo didžioji pristatymo kalba. Naujam skaitytojui: žodis Guodėjas išverstas iš graikiško žodžio Paraklitas, turinčio daug prasmių: šalia pašauktas padėti, užtarėjas, patarėjas, stiprintojas. Kai Jėzus buvo žemėje, Jis fiziškai galėjo būti tik vienoje vietoje vienu metu. Dvasia, kurią Jis pažadėjo, gyvens kiekviename tikinčiajame, visur ir visada. Mokiniai ruošėsi prarasti regimą Jėzų ir gauti juose gyvenantį Dievą. Tai ne žingsnis atgal, tai nuostabus žingsnis pirmyn. Jėzus aprašo Dvasios darbą trimis kryptimis. Pasaulio atžvilgiu Dvasia įrodinėja nuodėmę, teisumą ir teismą: Jis padaro nematomas amžinybės tikrovės gyvas ir skubias žmonių širdims. Mokinių atžvilgiu Dvasia veda į visą tiesą, imdama tai, kas yra Kristaus, ir skelbdama tai Jam priklausantiems. O ateities atžvilgiu Dvasia apreiškia, kas turi ateiti, kad Dievo tauta niekada nebūtų palikta eiti nežinomybėje be vadovo. Tam, kuris su Viešpačiu eina jau daug metų: atkreipkite dėmesį į švelnumą 20 eilutėje: „Jūsų liūdesys virs džiaugsmu.“ Jėzus nesako, kad liūdesį pakeis džiaugsmas, tarsi sielvartas niekada nebūtų buvęs. Jis sako, kad jis virs, bus pakeistas, ta pati žaliava taps kažkuo nauju. Pats kryžius yra pavyzdys: baisiausias istorijoje penktadienis tapo amžinojo gyvenimo pagrindu. Jūsų liūdesys Dvasios rankose nenueina veltui. Šiandien nesate palikti vieni. Guodėjas atėjo, ir Jis arčiau nei jūsų kitas atodūsis.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  17. 17 diena

    Jėzus meldžiasi už tave

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Prieš Jėzui įžengiant į sodą, kuriame Judas Jį išduos, Jis sustojo ir meldėsi. Ne skubota malda, ne šnabždesys, o ilgas, neskubrus pokalbis su savo Tėvu, kurį Jono 17 skyrius išsaugojo mums tarsi ant stalo palikto atviro laiško. Ir štai kas turėtų tave sustabdyti: tavo vardas, tam tikra prasme, yra šioje maldoje. Jėzus meldėsi ne tik už vienuolika šalia stovėjusių vyrų. Jis meldėsi už visus, kurie per jų žodį kada nors įtikės, o tai apima ir tave, šiandien skaitantį šias eilutes. Jėzus pradeda melstis už save, prašydamas Tėvo pagarbinti Jį, kad Jis galėtų pagarbinti Tėvą. Paskui meldžiasi už savo mokinius: kad jie būtų išsaugoti, kad būtų viena, kad būtų pašventinti tiesoje. Bet tada Jis išplečia ratą: „Aš meldžiu ne tik už juos, bet ir už tuos, kurie per jų žodį įtikės mane“ (Jono 17:20). Sustok čia. Dievo Sūnus, likus kelioms valandoms iki nukryžiavimo, kai kryžiaus našta jau spaudė Jį, dalį savo paskutinių atodūsių skyrė maldai už tave. Naujam skaitytojui pravartu žinoti, kad šis skyrius kartais vadinamas Vyriausiojo Kunigo malda, nes čia Jėzus veikia kaip mūsų didysis užtarėjas, stovintis tarp mūsų ir Dievo ir ginantis mūsų reikalą. O seniai tikinčiam verta atkreipti dėmesį, ko Jis prašo: ne kad būtume paimti iš pasaulio, bet kad būtume apsaugoti nuo piktojo, kol jame gyvename. Jis nesimeldžia už tavo pabėgimą. Jis meldžiasi už tavo apsaugą, tavo šventumą ir tavo vienybę su kitais tikinčiaisiais. Maldos širdis plaka trečioje eilutėje: amžinasis gyvenimas yra ne vieta, į kurią pasiekiame po mirties, o Dievo pažinimas jau dabar, asmeniškas ir tikras. Toks pažinimas keičia tai, kaip tu atsibundi ryte. Tu nesi užmirštas. Už tave meldžiasi pats Dievo Sūnus, kurio maldas Tėvas visada išgirsta.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  18. 18 diena

    Išdavystė ir suėmimas

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Jono 18 skyriuje yra akimirka, kurią lengva praleisti, bet pamačius jos nebegalima nebepamatyti. Kai kareiviai ir tarnai ateina suimti Jėzaus sode, Jis žengia pirmyn, ne atgal, ir klausia jų: „Ko ieškote?“ Jie atsako: „Jėzaus Nazarėno.“ Ir Jis sako: „Aš esu.“ Išgirdę šiuos žodžius, visas ginkluotas būrys atsitraukia ir parpuola ant žemės. Suimančiuosius sulaiko Jo balso garsas. Tai nebuvo bejėgė auka, naktį sučiupta. Tai buvo Karalius, pasirinkęs leistis paimamas. Jono 18 skyrius greitai perbėga per vieną tamsiausių naktų žmonijos istorijoje: Judas veda kareivius su žibintais ir deglais ieškoti Pasaulio Šviesos, Petras išsitraukia kalaviją ir nukerta tarnui ausį, Jėzus vedamas pirmiausia pas Aną, paskui pas Kaifą, o tada pas Pilotą. O per viską kaip sielvarto gija driekiasi Petro išsižadėjimas, tris kartus, kaip ir sakė Jėzus. „Simonas Petras stovėjo ir šildėsi“ (Jono 18:25). Jis stovėjo prie priešų laužo ir šildėsi, kol jo Viešpatį viduje tardė. Ši maža smulkmena skausmingai suspaudžia širdį. Naujam skaitytojui verta žinoti, kad Pilotas buvo Romos valdytojas, turėjęs teisinę galią įsakyti nukryžiuoti. Jis nerado Jėzuje kaltės, tačiau minia ir religiniai vadovai jį stūmė link nuosprendžio, kuriam priešinosi jo paties sąžinė. Garsusis Piloto klausimas „Kas yra tiesa?“ (Jono 18:38) buvo ištartas Tam, kuris ką tik paskelbė esąs tiesa, ir Pilotas nuėjo nelaukęs atsakymo. Šiandien nestovėk per toli nuo Petro. Dauguma mūsų esame kada nors šildęsi prie netinkamo laužo: tylėję apie savo tikėjimą, kai tai kainavo, rinkęsi patogumą vietoj įsitikinimo. Gera žinia ta, kad Petro istorija nesibaigia prie laužo. Ir tavoji nesibaigia.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  19. 19 diena

    Atlikta

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Originalo graikų kalba tai vienas žodis, tetelestai, o angliškai jis išverstas trimis: „It is finished.“ Jono 19:30 užrašo jį kaip paskutinius sąmoningus Jėzaus žodžius, prieš Jam nuleidžiant galvą ir atiduodant dvasią. Tai svarbiausi kada nors ištarti žodžiai, ir jie nebuvo pralaimėjimo šauksmas. Senovės pasaulyje pirkliai tuo pačiu žodžiu antspauduodavo sumokėtą skolą. Tetelestai. Sumokėta visa suma. Jėzus ant kryžiaus paskelbė ne tai, kad Jo gyvenimas baigėsi, bet tai, kad darbas atliktas. Jono 19 skyrius nesivaržo. Jis nevynioja kančios į vatą. Plakimas, erškėčių vainikas, pajuokos apsiaustas, kryžius, nešamas per miestą, vinys, valandos viešos agonijos: Jonas viską užrašo ramia, liūdna ranka. Jis ten buvo. Jis stovėjo prie kryžiaus kartu su Jėzaus motina Marija ir girdėjo, kaip Jėzus kalba nuo jo. Kai Jėzus pažvelgė žemyn ir pamatė savo motiną bei mylimą mokinį stovinčius greta, Jis atidavė juos vienas kitam: „Moterie, štai tavo sūnus!“ ir „Štai tavo motina!“ (Jn 19, 26-27). Net mirdamas Jis rūpinosi tais, kuriuos mylėjo. Naujam skaitytojui padės žinoti, kad kiekviena nukryžiavimo smulkmena išpildė senovės pranašystes, užrašytas prieš šimtus metų: kareiviai metė burtą dėl Jo drabužio, nė vienas Jo kaulas nebuvo sulaužytas, Jo šonas buvo perdurtas. Jonas vėl ir vėl į tai atkreipia dėmesį ne kaip į smulkmenas, o kaip į liudijimą: tai nebuvo atsitiktinumas. Tai buvo planas, Dievo širdyje glūdėjęs dar prieš pasaulio sukūrimą. Tau, tikintysis, kuris šią istoriją girdėjai daug kartų, šiandien pabūk su tuo, ką reiškia žodis „atlikta“. Nebėra nieko, ką galėtum pridėti. Joks stengimasis, užsitarnavimas ar savęs įrodinėjimas negali pagerinti to, ką Jis paskelbė baigtu. Skola antspauduota. Darbas atliktas. Tavo vienintelis atsakas yra jį priimti.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  20. 20 diena

    Tuščias kapas

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Marija Magdalietė atėjo prie kapo, kai dar buvo tamsu. Ši detalė ne šiaip laiko žyma, o sielvarto paveikslas. Ji atėjo prieš saulėtekį, nes miegas buvo neįmanomas, o kapas buvo paskutinė vieta, kur ji matė Jį. Rado atvirą angą ir tuščią kapą, ir pirmas jos jausmas buvo ne džiaugsmas, o netektis: „Jie paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur Jį paguldė“ (Jono 20:2). Sielvartas gali sulėtinti mūsų gebėjimą atpažinti stebuklą, net kai stovime pačiame jo viduryje. Petras ir Jonas nubėgo prie kapo. Jonas aplenkė Petrą, bet sustojo prie įėjimo, o Petras, kaip visada, įėjo tiesiai vidun. Jie pamatė drobules, gulinčias ten, ir nosinę, buvusią ant Jo galvos, atskirai sulankstytą. Jonas sako, kad pamatė ir įtikėjo. Sulankstyta drobė yra smulkmena, tačiau ji šimtmečius sujaudindavo tikinčiuosius. Kapų plėšikas išbėga skubėdamas. Kas sulanksto nosinę, tas sako: išėjau savo valia. Paskui ateina akimirka, kuri jau du tūkstančius metų virpina širdis. Marija stovėjo lauke verkdama, ir prisikėlęs Jėzus ištarė jos vardą. Tik vardą: „Marija“, ir ji Jį iškart pažino. „Rabuni“, tarė ji, o tai reiškia Mokytojau. Štai kaip prisikėlimas atrodo iš arti: ne teologinis argumentas, ne akinanti vizija, o tavo vardas, ištartas To, kurį manei praradusi amžiams. Jis ne prisiminimas. Jis ne metafora. Jis gyvas, ir Jis žino tavo vardą. Naujam skaitytojui šiame skyriuje taip pat pasakojama apie garsiąją Tomo abejonę ir kantrų, malonės kupiną Jėzaus atsakymą: tai įrodymas, kad nuoširdi kova su abejone Jo akivaizdoje laukiama. Patyrusiam tikinčiajam verta pastebėti, kad pirmasis prisikėlusio Kristaus žodis mokiniams yra ramybė, ištarta du kartus. Ką benešiotum šią dieną, tas žodis tebėra tariamas virš tavęs.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  21. 21 diena

    Ganyk mano avis

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Prisikėlimas nėra išnaša, jis yra pradžia. Jono 21 skyrius prasideda Tiberiado ežero krante, kur septyni mokiniai sugrįžo prie to, ką mokėjo geriausiai: žvejybos. Tinklai tušti. Naktis buvo ilga. Tada krante stovintis nepažįstamasis šūkteli ir liepia užmesti tinklą į dešinę laivo pusę, ir staiga jie nebegali jo ištraukti nuo sugauto laimikio sunkumo. Tai Viešpats. O Petras, tai išgirdęs, nelaukia valties, bet pats šoka į vandenį. Jau dvidešimt pirmas skyrius, o Jonas vis dar rodo mums, kad Jėzus vertas kiekvieno nesuvaržyto, visa širdimi padaryto šuolio. Tai, kas įvyksta paplūdimyje, yra viena švelniausių scenų visame Rašte. Jėzus jau yra užkūręs ugnį. Duona ir žuvis jau laukia. Prisikėlęs karalių Karalius kepa pusryčius pavargusiems žvejams. Naujam skaitytojui pasakysiu: apsvarstyk tai, toks yra Dievas. Jis į mūsų nesėkmes neatsako pamokslu, Jis mūsų tuštumą sutinka su valgiu. Patyrusiam tikinčiajam atkreipsiu dėmesį, ko Jėzus nesako. Jis nesako: „Aš juk sakiau.“ Jis sako: „Ateikite, pusryčiaukite“ (Jn 21, 12). Tada ateina Petro atkūrimas. Jėzus tris kartus klausia: „Ar myli mane?“ Tiek kartų, kiek Petras išsigynė prie kitos ugnies vyriausiojo kunigo kieme. Kiekvienas klausimas yra žaizda, kuri išvaloma ir užgydoma. Kiekvienas atsakymas, „Ganyk mano avinėlius... Ganyk mano avis... Ganyk mano avis“, yra pavedimas, sugrąžintas į rankas, kurios jį buvo paleidusios. Petro nesėkmė jo nenustūmė į šalį, jį pasiunčia jam atleidimas. Viešpats mūsų neperdirba į kažką menkesnio. Jis atkuria mus kažkam didesniam. Prieš tris savaites pradėjome žodžiais „Pradžioje buvo Žodis“. Šiandien baigiame ne tašku, o atvertomis durimis. Jėzus sako Petrui: „Sek paskui mane“ (Jn 21, 19), ir tas pats kvietimas aidi per kiekvieną perskaitytą puslapį ir kiekvieną dieną, kurią dar gyvensi. Jono evangelija nesibaigia, ji tęsiasi tavyje. Klausimas ne tas, ar Jėzus yra Viešpats. Klausimas, ar tu, kaip Petras, myli Jį pakankamai, kad šiandien ganytum Jo avis.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas