Septynios dienos pirmiesiems naujų tikinčiųjų žingsniams: malonė, malda, Dievo žodis ir gyvenimas su Dievo tauta.
1 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Yra eilutė, tokia pažįstama, kad ji išspausdinta ant automobilių lipdukų ir kelta plakatuose sporto varžybose, tačiau pažinimas turi savybę atbukinti ašmenis, kurie visada buvo skirti perskrosti iki pat širdies. Atversk Bibliją ties Jono 3:16 ir skaityk lėtai, tarsi pirmą kartą, nes net jei girdėjai tūkstantį kartų, tai, ką ji skelbia apie tave, verta išgirsti dar kartą. Žodis „taip“ eilutėje „Taip Dievas pamilo pasaulį“ nėra vien sustiprinimas, reiškiantis „labai“, nors ir tai tiesa. Jis reiškia „šiuo būdu“: Dievas pamilo tokiu konkrečiu, brangiai kainavusiu, neabejotinu būdu: Jis atidavė. Dievo žodyne meilė niekada nėra abstrakcija. Ji visada yra veiksmas. Jis nesiuntė žinios ar sąjūdžio, Jis atsiuntė savo Sūnų. O kita eilutė, Jono 3:17, ne mažiau stulbinanti: „Juk Dievas nesiuntė Sūnaus į pasaulį pasmerkti pasaulio, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.“ Sūnus atėjo ne paskelbti kaltės nuosprendžio, nes jį jau buvome užsitarnavę, o paimti jį ant savęs. Romiečiams 5:8 tai paryškina dar giliau: „Bet Dievas parodo savo meilę mums tuo, kad Kristus numirė už mus, kai dar buvome nusidėjėliai.“ Žodis „parodo“ reiškia įrodyti, įrodyti be jokių abejonių. Dievas nelaukė, kol save sutvarkysime. Jis pamilo mus pačius blogiausius, pačius palūžusius, pačius toliausiai nuo Jo. Tokia meilė tave surado. Naujam tikinčiajam: tegul tai įsimena iki kaulų smegenų: tu neišsikovojai kelio į Dievo širdį ir negali iš jos iškristi. Jo meilė yra starto linija, o ne finišas. O tiems, kurie su Dievu eina jau daugelį metų: pasilik čia dar akimirką. Kada paskutinį kartą leidai šiai tiesai tapti tikrai nauja? Dievas, išmėtęs galaktikas savo vietose, pažvelgė į tave tavo nuodėmėje ir tarė: „Verta.“ Tegul to pakanka šiandien.
2 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Prieš pasakydamas efeziečiams, kuo jie tapo, Paulius primena, kuo jie buvo. Jis to nepermina: „mirę dėl nusikaltimų ir nuodėmių“ (Efeziečiams 2:1). Mirę, o ne ligoti, ne besiblaškantys, ne tie, kuriems reikia šiek tiek pagalbos. Mirę reiškia, kad mumyse nebuvo nieko, kas galėtų ištiesti ranką į Dievą. Tai ne pesimizmas, o sąžininga diagnozė, dėl kurios išgydymas toks stulbinantis. Tada ateina vienas svarbiausių lūžių visame Rašte. Apibūdinęs mūsų būseną 1-3 eilutėse, Paulius 4 eilutėje rašo: „Bet Dievas.“ Du žodžiai, kurie pakeičia viską. „Bet Dievas, kupinas gailestingumo, dėl savo didžios meilės, kuria mus pamilo, net mus, mirusius dėl nusikaltimų, atgaivino drauge su Kristumi.“ Žodis „atgaivino“ reiškia pagyvino, padarė gyvus. Dievas pasilenkė į mūsų būklės kapą ir įkvėpė gyvybę tam, kas buvo be gyvybės. Jis mūsų neatnaujino, Jis mus prikėlė. Paskui Paulius prieina prie visos ištraukos ašies, eilutės, kurią krikščionys branginiu jau du tūkstančius metų: „Juk malone jūs esate išgelbėti per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų, o Dievo dovana, ne iš darbų, kad niekas negalėtų girtis“ (Efeziečiams 2:8-9). Malonė yra Dievo neužtarnauta, nenusipelnyta palanki dovana, Jo gerumas, tekantis į tuos, kurie neturi jokios teisės į jį. Tikėjimas yra tik atvira ranka, kuri priima tai, ką malonė ištiesia. Dovanos negalima nusipirkti, išsiderėti ar užsitarnauti religinėmis pastangomis. Ją galima tik priimti. Vis dėlto Paulius čia nesustoja. 10 eilutė primena, kad nors nesame išgelbėti dėl gerų darbų, tikrai esame išgelbėti jiems: „mes esame jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams“. Graikiškas žodis, išverstas „kūrinys“, yra poiema, iš kurio kilęs ir žodis „poema“. Tu esi Dievo poema, Jo kuriamas šedevras. Išgelbėjimas nėra istorijos pabaiga, tai pirmas sakinys tos istorijos, kurią Jis rašo visą laiką.
3 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Paulius rašo iš kalėjimo kameros, romėnų sargybos saugomas, Korinto miesto bažnyčiai. Ir iš tos netikėtos vietos jis skelbia vieną drąsiausių tvirtinimų visame krikščioniškame Rašte: „Kas yra Kristuje, tas nauja tvarinys. Kas sena, praėjo; štai atsirado nauja" (2 Korintiečiams 5:17). Žodis, išverstas „tvarinys", yra tas pats, kuris graikiškame Pradžios knygos vertime vartojamas pirmapradei kūrinijai. Paulius kalba ne apie savęs tobulinimą. Jis kalba apie naują pradžią. Naujam tikinčiajam tai ir džiugina, ir, būkime sąžiningi, kartais glumina. Galbūt jau įtikėjote Kristų, bet vis dar jaučiate senų įpročių, senų elgesio modelių, senų mąstymo būdų trauką. Ar tai reiškia, kad ši eilutė nėra tiesa jums? Anaiptol. Skelbimas „kas sena, praėjo" yra tvirtinimas apie jūsų padėtį Dievo akivaizdoje: jūsų tapatybė iš esmės ir visam laikui pasikeitė. Procesą, kai jūsų kasdienis gyvenimas pasiveja šią naują tapatybę, teologai vadina pašventinimu, ir jis trunka visą gyvenimą. Pasodinta sėkla yra tikra, net jei medis dar neišaugo. 21 eilutė yra teologinis 17 eilutės variklis: „Dievas padarė nuodėme dėl mūsų tą, kuris nepažino nuodėmės, kad mes taptume Dievo teisumu jame." Mokslininkai tai vadina didžiąja mainų esme. Jėzus, niekada nenusidėjęs, buvo traktuojamas taip, tarsi būtų padaręs kiekvieną kada nors padarytą nuodėmę: jūsų, mano, viso pasaulio. O mes, nugyvenę nė vienos teisios dienos, esame traktuojami taip, tarsi būtume nugyvenę Jo tobulą gyvenimą. Tai ne apsimestinis teisumas, o tikras perdavimas, teisinė ir dvasinė tikrovė, kurią pripažįsta pats dangus. Senesniam tikinčiajam pamąstyti: Pauliaus aprašomas naujumas nėra vienkartinis įvykis, tolstantis atbulinio vaizdo veidrodyje. Graikų kalbos veiksmažodžių laikai rodo tebesitęsiančią, esamojo laiko tikrovę. Jūs nuolat esate naujas Kristuje. Kiekvieną rytą pabundate kaip naujas tvarinys. Tegul ši tiesa būna pirmas dalykas, kurį nešatės į dieną.
4 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Kai mokiniai stebėjo Jėzų besimeldžiantį, kažkas toje maldos kokybėje ir artumoje sužadino juose troškimą patiems taip melstis. Jie neprašė Jo išmokyti teologijos ar stebuklų. Jie prašė išmokyti juos melstis. Malda, kurią Jis jiems davė Mato 6:9-13 ir kurią vadiname Viešpaties malda, niekada nebuvo skirta vien atkartoti žodžiais. Tai sielos kraštovaizdžio žemėlapis Dievo akivaizdoje, pavyzdys, rodantis, kokią formą gali turėti nuoširdus, pasitikintis pokalbis su mūsų Tėvu. Atkreipkite dėmesį, nuo ko malda prasideda: ne nuo mūsų poreikių, o nuo Dievo vardo. „Tėve mūsų, kuris esi danguje! Teesie pašventintas tavo vardas." Prieš nešdami savo prašymus, mes nusiteikiame. Prisimename, su kuo kalbame: ne su prekybos automatu, ne su tolima jėga, o su Tėvu. Jėzus vartojo aramėjų žodį „Abba", švelnaus artumo žodį, panašų į vaiko tariamą „tėtis". Jums suteikta nepaprasta privilegija šiuo žodžiu kreiptis į visatos Kūrėją. Neprabėkite pro tai paskubomis. Filipiečiams 4:6 veda dar toliau, į kasdienio gyvenimo audinį: „Nesirūpinkite niekuo, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka težinomi būna jūsų norai Dievui." Šie žodžiai reiškia: nesirūpinkite ir nesijaudinkite dėl nieko. Ne todėl, kad mūsų problemos mažos, bet todėl, kad mūsų Tėvas didis. Pauliaus receptas nuo nerimo yra ne pozityvus mąstymas, o malda. Būtent malda, persmelkta padėkos, kuri išlaiko mus įsikibusius į tai, ką Dievas jau padarė, net kai nešame Jam tai, ko sprendimo dar nematome. O pažadas, einantis toliau 7 eilutėje, yra vienas gražiausių visame Rašte: „Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje." Žodis „saugos" yra karinis terminas: jis reiškia apsaugoti įgula, stovėti sargyboje. Dievo ramybė yra ne šiaip jausmas, o sargybinis, pastatytas prie jūsų širdies durų. Jūs jos nesukuriate. Jūs ją priimate: per maldą, per padėką, tiesiog ateidami pas Tėvą ir patikėdami Jam tai, ko negalite nešti vieni.
5 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Įsivaizduokite keliautoją, einantį tamsiu keliu: nėra gatvės žibintų, nėra mėnulio, tik siauras lempos šviesos ratas, kurį kelių žingsnių atstumu prieš jį meta rankoje laikomas žibintas. Būtent šį paveikslą pasirenka psalmininkas, rašydamas: „Tavo žodis yra žibintas mano kojoms ir šviesa mano takui“ (Psalmė 119:105). Jis neaprašo prožektoriaus, vienu metu nušviečiančio visą horizontą. Jis aprašo šviesą, kurios užtenka tik kitam žingsniui. Būtent taip Dievo žodis veikia žmogaus gyvenime. Rašydamas savo jaunam bičiuliui Timotiejui, Paulius priminė, kad Raštai, kuriuos jis pažinojo nuo vaikystės, nebuvo tik sena šeimos tradicija. Jie buvo gyvi ir galingi. „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas“, rašė Paulius, tai yra Dievo iškvėptas, kaip žmogus išpučia šilumą ant sušalusių rankų. Kiekvienas žodis neša Jo kvapą. Ir šis kvapas, sako Paulius, naudingas mokyti mus, kas tiesa, taisyti mus, kai nuklystame, ir ugdyti gyventi teisingai. Biblija nėra taisyklių rinkinys, kuriuo užsitarnaujama Dievo palankumo: Jo palankumą jau turite per malonę. Ji labiau panaši į laišką nuo Tėvo, kuris jus myli ir nori, kad pažintumėte Jį, pažintumėte save ir rastumėte tvirtą atramą pasaulyje, kuris gali būti labai tamsus. Naujam tikinčiajam tai išlaisvinanti žinia. Jums nereikia teologijos diplomo, kad Raštas jums būtų naudingas. Reikia tik jį atversti ir skaityti, pasitikint, kad tas pats Dievas, kuris jį iškvėpė, yra su jumis, kai jį priimate. O tikinčiajam, kuris šiuos žodžius skaitė šimtą kartų, verta pamąstyti: psalmininko paveiksle žibintas laikomas arti kojų, o ne iškeltas aukštai. Tai nuolankumo paveikslas. Tai žmogus, išmokęs, kad negali matyti toli į priekį, ir su tuo susitaikęs. Jis pasitiki Tuo, kuris laiko rytojų savo rankose. Šiandien, kad ir kur būtumėte šiame kelyje, Žodis yra jūsų šviesa. Ne į kiekvieną klausimą atsakymas ateis iš karto. Bet kitas žingsnis bus apšviestas. To pakanka, kad eitume.
6 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Yra tylus skausmas, kurį daugelis atsineša į bažnyčią pirmą kartą: baimė, kad tikėjimas turėtų būti privatus, vienišas reikalas, o kitų žmonių poreikis yra tarsi silpnumo ženklas. Biblija atsako į šią baimę tiesiogiai ir daro tai beveik kiekviename puslapyje. Krikščioniško gyvenimo kelias niekada nebuvo sumanytas kaip kelias, einamas vienam. Hebrajų laiško autorius, kalbėdamas tikintiesiems, kurie pradėjo trauktis nuo bendro susirinkimo, ragina nenusigręžti nuo „bendrų susirinkimų“ (Hebrajams 10:25). Paveikslas, slypintis už žodžio „susirinkimas“, yra daiktų sunešimas į vieną vietą, tarsi išbarstyti gabalėliai sudedami į visumą. Kai tikintieji renkasi kartu, įvyksta tai, kas negali įvykti vienatvėje. Mes skatiname vieni kitus (čia žodis reiškia pažadinti, uždegti) „meilei ir geriems darbams“. Tikinčiųjų bendruomenė turi būti vieta, kur ugnį tavyje maitina kitų ugnis. Pirmieji tikintieji tai suprato iš prigimties. Apaštalų darbų 2 skyriuje matome bendruomenę, kurios vienybė beveik stebino. Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldos. Dalijosi tuo, ką turėjo. Valgė kartu su džiaugsmu. Ir diena po dienos Viešpats didino jų skaičių. Jų bendras gyvenimas pats buvo liudijimas: žmonės iš šalies žvelgė į jį ir matė tai, ko negalėjo paaiškinti ir kam negalėjo atsispirti. Tam, kas tik pradeda sekti Jėzumi, rasti tikinčiųjų bendruomenę nėra papildomas pasirinkimas, tai pamato dalis. Tau reikės žmonių, kurie melstųsi su tavimi, kai nerasi žodžių, kurie primintų tiesą, kai jausmai tave apgaudinės, kurie pabūtų su tavimi sunkiais laikotarpiais. O tu, galbūt netikėtai sau, atrasi, kad gali ir pats jiems kai ką duoti. Patyręs tikintysis, skaitantis šiuos žodžius, galėtų nuoširdžiai paklausti savęs: ar aš tikrai esu savo bendruomenėje, ar tik joje apsilankau? Tai skirtingi dalykai, ir ankstyvoji bažnyčia tai gerai žinojo.
7 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Pasiekei septynių dienų pabaigą, bet iš tikrųjų stovi ties pradžia. Krikščioniškas gyvenimas nėra tikslas, į kurį atvykstama. Tai kelionė, žengiama diena po dienos, žingsnis į žingsnį su gyvuoju Dievu. Paulius tai nuostabiai išreiškia: „Jei gyvename Dvasia, ir elkimės pagal Dvasią“ (Galatams 5:25). Žodis, kurį jis čia vartoja, nėra įprastas graikiškas žodis „vaikščioti“. Jis reiškia eiti vienoje eilėje, išlaikyti žingsnį, kaip kareiviai žygiuoja rikiuotėje. Tai paveikslas žmogaus, kuris sąmoningai laikosi arti To, kuris jį veda. Vaisius, kurį Paulius aprašo ankstesnėse eilutėse, būtent meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, tikėjimas, romumas, susivaldymas, nėra kažkas, ką pagamini valios pastangomis. Tai tai, kas natūraliai auga, kai gyvenimas įsišaknijęs Dievo Dvasioje. Naujas tikintysis kartais skaito šį sąrašą ir jaučiasi priblokštas, tarsi visa tai reikėtų pasiekti iš karto. Tačiau vaisius neatsiranda per naktį. Jis auga savo metu, tyliai, šaknims leidžiantis vis giliau. Tavo dalis yra likti sujungtam su Vynmedžiu. Vaisius yra Jo darbas tavyje. Tada prabyla Jėzus, ne kaip prisiminimas, o kaip prisikėlęs Viešpats, stovintis prieš mokinius su visa valdžia danguje ir žemėje, ir Jis juos siunčia. Ne tada, kai jie visiškai pasirengę. Ne tada, kai jie turi visus atsakymus. Jis siunčia juos tokius, kokie jie yra, į pasaulį, kuriam reikia to, ką gali duoti tik Jis, ir patvirtina šį pavedimą ramiausiu pažadu visame Rašte: „Aš esu su jumis visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mato 28:20). Visas dienas. Ne tik tada, kai jautiesi stiprus. Ne tik tada, kai turi gyvenimą sutvarkęs. Visada. Taip ir žengi diena po dienos: ne tada, kai viską jau supranti, o pasitikėdamas, kad Tas, kuris tave pašaukė, yra su tavimi kiekvieną žingsnį. Šią savaitę padėti pamatai: malonė, malda, Žodis, Dievo tautos bendrystė. Dabar žengk jais. Eik lėtai, jei reikia. Eik pro ašaras, jei reikia. Bet eik, ir žinok, kad niekada neini vienas.