Visi planai

Ramybė nerimaujančiai širdžiai

Septynios Rašto dienos apie rūpesčius, baimę ir neramias naktis: mokomės atiduoti savo vargus Dievui, kuris mus laiko savo rankose.

  1. 1 diena

    Sumeskite savo rūpesčius

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Daugelis puikiai pažįstame tą akimirką, kai visa našta vienu metu užgula krūtinę. Sąskaita, kurios negali apmokėti, santykiai, kurie byra, netikėta diagnozė, ateitis, kuri niekaip neaiškėja. Būtent tokią akimirką apaštalas Petras rašo žmonėms, kurie turėjo kur kas daugiau bijoti nei dauguma mūsų kada nors turėsime. Jo skaitytojai buvo išsklaidyti, persekiojami ir nežinojo, ar rytoj atneš palengvėjimą, ar areštą. Ir į tą audrą jis ištaria vieną švelniausių kvietimų visame Rašte. Petras rašo: „Visus savo rūpesčius sumeskite ant Jo, nes Jis rūpinasi jumis“ (1 Petro 5:7). Žodis „sumesti“ yra tas pats, kuriuo apibūdinta, kaip mokiniai užmetė savo apsiaustus ant jauno asilo, kad Jėzus galėtų jį joti. Tai tyčinis, apčiuopiamas perdavimo veiksmas. Tau nesakoma tvarkyti rūpesčius veiksmingiau, mąstyti teigiamiau ar tiesiog stengtis labiau nesirūpinti. Tau sakoma juos mesti. Tame yra kažkas beveik stipraus ir visiškai sąmoningo. Rūpesčiai tikri. Petras nesapnuoja, kad jų nėra. Bet jie turi gulėti ant Kito. Psalmė, atliepianti šią ištrauką, sako aiškiai: „Mesk ant Viešpaties savo naštą, ir Jis tave palaikys“ (Psalmė 55:22). Hebrajiškas žodis, išverstas „palaikys“, vaizduoja laikymą iš apačios: ne gelbėjimą iš tolo, o atramą apačioje, kaip pamatai laiko namą. Dievas negaudo tavęs po kritimo. Jis jau yra po tavimi, dar prieš tau paleidžiant. Priežastį, kurią Petras nurodo, verta lėtai apmąstyti: ne todėl, kad Dievas pakankamai galingas jas pakelti, nors toks Jis ir yra, bet todėl, kad Jis *rūpinasi tavimi*. Tai asmeniška. Tai ne Dievas, tvarkantis kosminį pamestų daiktų biurą. Tai Tėvas, kuris pastebi. Ką benešiotum į šią dieną, padėk. Ne todėl, kad tai maža, o todėl, kad Jis didis ir myli tave tiek, jog nori pats pasiimti jos svorį.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  2. 2 diena

    Nesirūpinkite niekuo

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Žodis, išverstas „nesirūpinkite“ garsiajame Pauliaus paraginime, reiškia kai ką kita, nei šiandien turime omenyje sakydami apie žmogų, kad jis rūpestingas. Sakydami „rūpestingas“, galvojame apie atidų, apdairų žmogų. Kai Paulius sako: „Nesirūpinkite niekuo“ (Fil 4, 6), jis turi omenyje kur kas radikalesnį dalyką: nesikankinkite nerimu dėl nieko, neleiskite niekam suplėšyti jūsų, tegul niekas nesuskaido jūsų proto į skeveldras. Graikiškas žodis *merimnao* reiškia būti išskaidytam, kai mintys išsklaidomos į visas puses vienu metu. Paulius nesako, kad būtumėte neapdairūs. Jis sako, kad neleistumėte nerimui jūsų draskyti. Šią ištrauką daro nepaprastą tai, iš kur Paulius rašo: iš Romos kalėjimo. Jis rašo ne iš poilsio kalno viršūnės po ramybės metų. Jis rašo grandinėmis supančiotas, nežinodamas savo likimo, ir vis dėlto sako: „Visada džiaukitės Viešpatyje! Dar kartą sakau: džiaukitės!“ (Fil 4, 4). Pasikartojimas čia ne atsitiktinis, o sąmoningas pabrėžimas. Džiaugsmas nėra jausmas, apie kurį Paulius pasakoja; tai įsakymas, kurį jis duoda, o tai reiškia, kad džiaugtis galima pasirinkti net tada, kai jausmo dar nėra. Vaistas nuo nerimo, kurį skiria Paulius, yra ne valios pastangos ir ne išsiblaškymas. Tai malda, bet labai ypatinga. „Visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka težinomi būna jūsų troškimai Dievui“ (Fil 4, 6). Atkreipkite dėmesį, kad padėka įpinta į prašymą. Nešate savo poreikį ir kartu nešate savo dėkingumą. Tai nėra apsimetinėjimas, kad viskas gerai. Tai prisiminimas, net sunkiu metu, kad Dievas buvo ištikimas anksčiau ir bus ištikimas vėl. Pažadas, kuris seka, gniaužia kvapą: „Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Fil 4, 7). Žodis „saugos“ yra karinis terminas: jis reiškia apsaugoti įgula, pastatyti sargybą. Dievo ramybė ne tik aplanko jūsų širdį. Ji stovi joje sargyboje. Jums nereikia suprasti, kaip tai veikia, kad tai veiktų. Tereikia atnešti savo nerimą Tam, kuris jį paverčia ramybe.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  3. 3 diena

    Tobula ramybė

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Izaijas rašė tautai, turėjusiai visas priežastis bijoti. Asirijos imperija ryte rijo tautas, o horizontas tamsavo nuo užkariautų miestų dūmų. Į tą siaubą pranašas ištaria žodį, kuris pergyveno visas imperijas, prieš kurias buvo parašytas: „Kurio mintys tvirtai remiasi į Tave, tą Tu saugai tobuloje ramybėje, nes jis pasitiki Tavimi“ (Izaijo 26:3). Hebrajiškai „tobula ramybė“ yra *šalom šalom*: žodis pakartotas intensyvumui, ramybė ant ramybės, giliausias pilnatvės pojūtis, kokį kalba galėjo išreikšti. Sąlyga šiai dvigubai ramybei yra protas, „atsirėmęs“ į Dievą. Šis žodis reiškia pasitvirtinti, atsiremti, pasiremti. Tai žmogaus laikysena, kuris nustojo stengtis išsilaikyti savo jėgomis ir tiesiog visu svoriu atsirėmė į kažką tvirto. Pažadas skirtas ne tiems, kurie niekada nebijo, o tiems, kurie savo baimėje sąmoningai atsigręžia į Tą, kuris nesikeičia. Pirma ateina pasitikėjimas, paskui ramybė. Praėjus šimtmečiams, naktį, kai turėjo būti suimtas, Jėzus surinko savo mokinius ir tarė: „Ramybę jums palieku, savo ramybę duodu jums. Aš jums duodu ne taip, kaip duoda pasaulis. Tesudrumsta jūsų širdis ir tegu nebijo“ (Jono 14:27). Jėzaus siūloma ramybė nėra pasaulio ramybė, priklausanti nuo to, ar viskas klostosi gerai, ar saugumas užtikrintas, ar baigtis kontroliuojama. Jo ramybė yra Asmuo. Tai Jis pats, paliktas tau kaip dovana, esantis kambaryje, net kai kambaryje baisu. Tiek pirmą kartą skaitančiam, tiek seniai tikinčiam tai kvietimas, kuris niekada nesensta: ramybė, kurios ieškai, nėra jausmas, kurį gali sukelti, ar disciplina, kurią gali įvaldyti. Tai dovana iš Asmens, kuris tave myli, pasiekiama šią akimirką ir laukianti, kol tavo mintys atsigręš į Jį ir joje pasiliks. Nereikia išspręsti to, kas tave gąsdina, kad turėtum dėl to ramybę. Tereikia pasilikti.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  4. 4 diena

    Pažvelkite į lelijas

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Jėzus sėdi kalno šlaite, apsuptas paprastų žmonių: ūkininkų ir žvejų, motinų ir amatininkų. Tai žmonės, kurie žino, ką reiškia nemiegoti naktį ir galvoti, ar pakaks. Ir Jis parodo į lauką. „Pažvelkite į laukų lelijas, kaip jos auga: nei darbuojasi, nei verpia. Bet sakau jums: net Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs kaip viena iš jų“ (Mato 6:28-29). Žodis „pažvelkite“ reiškia daugiau nei praeinantį žvilgsnį. Jis reiškia atidžiai tyrinėti, stebėti dėmesingai. Jėzus kviečia savo klausytojus tapti laukinės gėlės mokiniais. Logika, kurią Jis dėsto, mokslininkų vadinama argumentu nuo mažesnio prie didesnio. Jei Dievas gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj jau jos nėra, aprengia grožiu, užtemdančiu karaliaus drabužius, ką tai sako apie tai, kaip Jis žiūri į tave? „Argi jūs ne daug vertesni už juos?“ (Mato 6:26). Šis klausimas nėra retorinė puošmena. Jis skirtas tam, kad pasiektų širdį. Tu nesi žvirblis. Tu nesi lelija. Tu sukurtas pagal Dievo paveikslą, pažįstamas vardu, net tavo galvos plaukai suskaičiuoti. Ir jei Jis prižiūri lauką, prižiūrės ir tave. Jėzaus mokymas čia nnukreiptas ne prieš tingėjimą ar nerūpestingumą atsakomybei. Jis nesako savo klausytojams nustoti dirbti ar planuoti. Jis nustato konkrečią dvasinę ligą: nerimą, kylantį iš elgesio, tarsi Dievo nebūtų šalia. „Jūsų dangiškasis Tėvas žino, kad jums viso to reikia“ (Mato 6:32). Jis jau žino. Tu nepranešinėji Jam apie padėtį, kurios Jis nepastebėjo. Rūpestis yra melas, sakantis, kad su tuo esi vienas. Garsusis įsakymas: „Todėl pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mato 6:33), nėra formulė gauti tai, ko nori. Tai širdies sutvarkymas iš naujo. Kai Dievas yra pirmoje vietoje, viskas kita atsistoja į savo vietą. Nerimastingas klausimas yra ne „Ar pakaks?“. Pasitikinčio žmogaus klausimas yra „Ar šiandien pirmiausia ieškau Jo?“ Tai vienintelis klausimas, į kurį iš tikrųjų turi atsakyti tu.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  5. 5 diena

    Viešpats yra mano ganytojas

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Užmerkite akis akimirkai ir įsivaizduokite ganytoją: ne figūrą vitraže, o tikrą žmogų, kuris dar prieš saulėtekį jau yra lauke, vardu suskaičiuoja kiekvieną avį ir žino, kuri šlubuoja, o kuri linkusi nuklysti. Dabar išgirskite senovės poetą Dovydą, kuris su ramiu tvirtumu žmogaus, buvusio ir ganytoju, ir avimi, sako: „Viešpats yra mano ganytojas, man nieko netrūksta.“ Tai ne noras. Tai skelbimas. Dovydas šią psalmę parašė iš patirties. Jis pats vedė savo kaimenes per Judėjos kalvas ir žinojo, ką daro geras ganytojas: suranda žalias ganyklas, kai žemė atrodo išdžiūvusi, veda prie ramių vandenų, nes avys negeria iš šėlstančių srovių, eina pirma į slėnį, kad kaimenei nereikėtų vienai žvelgti į tamsą. Kiekvienas šios psalmės vaizdas paimtas iš to pasaulio ir turi pasakyti, kaip Dievas rūpinasi tavimi. Pastebėkite slėnį ketvirtoje eilutėje: „Nors eičiau mirties šešėlio slėniu, nebijau pikto, nes Tu su manimi.“ Dovydas nesako, kad slėnis dings. Jis sako, kad eina per jį, ir nėra vienas. Vėzdas ir lazda, kurie jį guodė, nebuvo papuošalai: vėzdu buvo vejami plėšrūnai, o lazda grąžinamos paklydusios avys. Dievo artumas sunkiausią tavo valandą nėra pasyvus. Jis veikia ir laiko tave teisingame kelyje. Tam, kuris skaito pirmą kartą, štai paprasta tiesa: ši psalmė yra pažadas, kad Dievas žino tavo vardą, žino tavo poreikį ir nepaliks tavęs klaidžioti vieno. O tam, kuris šiuos žodžius skaitė šimtą kartų, pamąstykime: stalas, padengtas „akivaizdoje mano priešų“, rodo, kad Dievas nelaukia, kol tavo aplinkybės taps patogios, kad palaimintų tave. Jis padengia stalą pačiame sunkumų viduryje. Tavo nerimas neturi pasibaigti, kad Dievas galėtų pamaitinti tavo sielą. Jis sutinka tave jame, o ne po jo. Kad ir kokiu slėniu šiandien eitum, turi Ganytoją, kuris juo jau yra perėjęs pirma tavęs.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  6. 6 diena

    Kai ateina baimė

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Baimė ne visada pasirodo mandagiai. Kartais ji įsiveržia kaip šaltas vėjas: diagnozė, skambutis, nemiga trečią valandą nakties, kai protas nenurimsta. Klausimas ne tas, ar baimė ateis. Klausimas, ką darai, kai ji pasibeldžia į duris. Dovydas, rašydamas 56 psalmę, buvo ne patogioje vietoje. Jį supo priešai, jo žodžiai buvo iškreipiami prieš jį, o žmonės kėlė sąmokslus atimti jam gyvybę. Ir vis dėlto jis parašo kai ką beveik stulbinamai paprasto: „Kai bijau, aš pasitikiu Tavimi.“ Šie žodžiai yra nuoširdūs. Dovydas neapsimeta, kad baimės nėra. Jis nevaidina drąsos, kurios nejaučia. Jis sako: tą pačią akimirką, kai atkeliauja baimė, aš pasirenku pasitikėti. Baimė ir tikėjimas gali telpti toje pačioje širdyje tuo pačiu metu. Vieno buvimas nepaneigia kito. Vėliau Dievas per pranašą Izaiją prabyla į tremtyje esančius žmones, iškeldintus, nežinančius, ar jų nepamiršo: „Nebijok, nes Aš esu su tavimi; nenusimink, nes Aš esu tavo Dievas. Aš tave stiprinu ir padedu tau, Aš laikau tave savo teisumo dešine“ (Iz 41, 10). Suskaičiuokite pažadus šioje vienoje eilutėje: buvimas, stiprybė, pagalba ir laikanti ranka. Dievas neduoda vieno pažado ir nepalieka likusio atsitiktinumui. Jis krauna juos vieną ant kito, tarsi sakydamas: apgalvojau kiekvieną tavo baimės kampelį, ir Aš didesnis už juos visus. Tam, kas Bibliją skaito pirmą kartą, štai ką svarbu žinoti: Dievo jūsų baimė nestebina ir Jis nenusivilia jumis, kad ją jaučiate. O seniai tikinčiajam atkreipsiu dėmesį, kad Dievas sako „laikau tave“: tas laikymas yra tęstinis, nenutrūkstantis, ranka, kuri nepaleidžia, net kai jos nebejaučiate. Jūsų jausmai yra tikri, bet jie nėra paskutinis žodis. Paskutinis žodis priklauso Dievui, kuris jus laiko.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  7. 7 diena

    Poilsis jūsų sielai

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Atėjome į paskutinę šios bendros kelionės dieną, ir verta ją baigti ne raginimu stengtis labiau, o kvietimu. Jėzus, stovėdamas tarp minių, išvargintų religinių naštų ir kasdienių rūpesčių, išskečia rankas ir sako: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti naštų, ir aš jus atgaivinsiu.“ Ne „užsitarnauk“. Ne „išsiaiškink“. Ateik. Atsinešk naštą. Visą. Žodis, kurį Jėzus čia vartoja kalbėdamas apie poilsį, reiškia ne vien miego atilsį. Jis kalba apie atgaivą, nuimtą naštą, sielą, kuri nustojo įsitempusi po našta, per sunkia jai vienai. Jungas, kurį Jis siūlo mainais, vadinamas švelniu ir lengvu ne todėl, kad gyvenimas taptų be skausmo, bet todėl, kad su Kristumi į jungą įkinkytas jau nebetempi vienas. Jis traukia kartu su tavimi, ir Jis stipresnis. Tiems, kurie skaito pirmą kartą: senovėje jungas buvo medinis rėmas, jungiantis du gyvulius, kad šie kartu nešiotų krovinį. Jėzus sako: leisk man nešti tai drauge su tavimi. Vėliau 46 psalmė duoda mums didžiąją sielos inkarą: „Dievas mums yra prieglobstis ir stiprybė, visada pasirengusi padėti nelaimėje.“ Ne tolima pagalba. Ne pagalba, kuri ateina tik praėjus negandai. Pagalba, esanti čia pat: žemės drebėjime, kai kalnai svyra, kai vandenys ūžia. O 11 eilutėje skamba vienas švelniausių įsakymų visame Rašte: „Nurimkite ir žinokite, kad aš esu Dievas.“ Hebrajiškas žodis „nurimkite“ reiškia paleisti, atleisti gniaužtus, liautis grumtis. Tai ne pasyvumas, o veiklus atsidavimas sielos, kuri pagaliau apsisprendė pasitikėti. Čia ir vedė jus septynios Rašto dienos: ne prie streso valdymo technikos, o prie Asmens. Prie Ganytojo, kuris žino tavo vardą. Prie Dievo, kuris laiko tave savo dešine. Prie Gelbėtojo, kuris kviečia sudėti kiekvieną naštą prie Jo kojų ir ilsėtis. Ramybė, kurią Jis siūlo, nėra vargų nebuvimas. Tai Jo buvimas jų viduryje, ir to buvimo pakanka.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas