Septynios dienos susitinkant su Jėzumi Evangelijose: Jo žodžiai, galia, užuojauta, kryžius ir prisikėlimas.
1 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Prieš pragystant pirmam paukščiui, prieš nusiritant pirmai bangai į bet kokį krantą, prieš pirmą laiko įkvėpimą buvo Žodis. Jonas nepradeda savo Evangelijos gimimo istorija ar giminės medžiu. Jis nuveda mus į vietą, senesnę už visa tai. „Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jono 1:1). Jei Biblija tau nauja, išgirsk tai lėtai: Jonas sako, kad Jėzus neprasidėjo Betliejaus prakartėlėje. Jis jau buvo ten, prie visko pamatų, ir viskas, kas egzistuoja, atsirado per Jį. Tiems, kurie šias eilutes skaitė šimtus kartų, verta valandėlę pabūti ties žodžiu „pas“. Žodis buvo pas Dievą: graikiškai tai reiškia būti veidas į veidą, artimoje bendrystėje. Prieš kūriniją, prieš angelus, prieš viską, ką galime įvardyti, tikrovės širdyje buvo santykis. Meilė nebuvo tai, ką Dievas išrado sukūręs mus; meilė jau buvo pati Dievo prigimtis, Tėvas ir Sūnus amžinoje bendrystėje. Štai kas įžengė į mūsų pasaulį. Ir Jis tikrai įžengė. 14 eilutė yra vienas stulbinamiausių sakinių, kada nors užrašytų: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“ Žodis, išverstas „gyveno“, pažodžiui reiškia, kad Jis pasistatė palapinę tarp mūsų, sąmoningai primindamas padangtę dykumoje, kur Dievas apsigyveno savo tautos stovyklos viduryje. Amžinasis, nesukurtasis Dievas nesiuntė tik žinios ar pasiuntinio. Jis atėjo pats, apsivilkęs kūnu, patirdamas alkį, šaltį ir sielvartą, kad galėtume regėti „jo šlovę, šlovę, kurią Viengimis Tėvo Sūnus turi, kupiną malonės ir tiesos“. Ką tai reiškia tavo gyvenimui šiandien? Tai reiškia, kad atversdamas šią knygą ar nulenkdamas galvą maldai niekada nekalbi su tolimu, abejingu Dievu. Dievas, žodžiu pašaukęs žvaigždes į būtį, pasirinko tapti randamas, apčiuopiamas, pažinus. Jis atėjo ten, kur esi tu. Kad ir ką šį rytą nešiotum: abejonę, sielvartą, nuostabą ar tiesiog tylų antradienį, Žodis, tapęs kūnu, nėra toli. Jis jau nukeliavo ilgiausią įsivaizduojamą kelią, kad tik būtų su tavimi.
2 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Įsivaizduokite, kad stovite Jordano upės krante ir stebite aplink judančią minią. Staiga žmogus, kurį pažįstate, laukinio būdo ir nepalenkiamas pranašas, sustoja, parodo per vandenį ir apie einantį link jūsų kitą vyrą ištaria: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jono 1:29). Tokią akimirką mums padovanojo Jonas Krikštytojas. Tie žodžiai, ištarti paprastą popietę prie upės, nešasi tūkstančio metų istorijos svorį. Žydo ausiai toje minioje žodis „avinėlis“ buvo kupinas prisiminimų. Tai buvo Velykų avinėlis, paaukotas, kad mirtis aplenktų namus. Tai buvo avinėlis iš kasdienės šventyklos aukos, aukojamas rytą ir vakare be pertraukos. O už viso to skambėjo Izaijo eilės, užrašytos prieš septynis šimtmečius: „Jis buvo paniekintas ir žmonių atstumtas, kančių vyras, pratęs prie ligų“ (Izaijo 53:3). Izaijas matė Tą, kuris bus „sužeistas dėl mūsų nusikaltimų“ ir „sumuštas dėl mūsų kaltės“, Tą, kurio pečius slėgs visų mūsų nuodėmė. Visa Izraelio aukojimų sistema buvo ilga, lėtai skrendanti strėlė, nukreipta į šį vienintelį žmogų. Jonas Krikštytojas suprato, o mokiniai visiškai tai suvoks tik po prisikėlimo, kad Jėzus atėjo ne vien mokyti geresnės moralės ar skatinti mus būti malonesniais žmonėmis. Jis atėjo spręsti giliausios mūsų problemos: nuodėmės naštos ir atskyrimo, kurį ji sukuria tarp mūsų ir šventojo Dievo. Avinėlis nepamokslauja avims apie jų klaidžiojimą. Avinėlis miršta jų vietoje. Tam, kuris skaito pirmą kartą, štai paprasta ir graži tiesa: ką bebūtumėte padarę, ką bešnešiotumėte tylesniuose savo sąžinės kampeliuose, Jonas rodo į Tą, kuris atėjo tai paimti. Ne tam, kad sumažintų, ne tam, kad apsimestų, jog tai nesvarbu, bet tam, kad pats tai pakeltų. O seniai tikinčiajam klausimas: ar Avinėlis nebuvo tapęs toks įprastas, kad nustojote stebėtis? Tegul Jono ištiesto piršto kryptis šiandien vėl nukreipia jus ten. Pažvelkite į Jį, iš tiesų pažvelkite, ir tegrįžta nuostaba.
3 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Tai buvo ilga diena. Jėzus mokė minias iš valties prie kranto, palyginimas po palyginimo, kol saulė nusileido žemai. Tada jis tarė mokiniams: „Perplaukime į kitą pusę“ (Morkaus 4:35), ir jie leidosi per Galilėjos ežerą. Morkus, taip detaliai, kaip gali prisiminti tik liudininkas, pasakoja, kad jie pasiėmė Jėzų „kaip buvo“: pavargusį, vis dar mokymo drabužiais, be jokio pasiruošimo kelionei. Ir tada užėjo audra. Galilėjos ežeras telkšo tarp kalvų apsuptoje įduboje, todėl audros ant jo gali nusileisti siaubingai greitai. Keli mokiniai buvo žvejai, visą gyvenimą dirbę šiuose vandenyse, tad paniką jie kėlė nelengvai. Tačiau Morkus sako, kad bangos mušėsi į valtį ir ji pildėsi vandens. O Jėzus tuo metu buvo laivagalyje ir miegojo ant pagalvės. Jie pažadino jį klausimu, kuris aidi per šimtmečius žmonių kančios: „Mokytojau, ar tau nerūpi, kad mes žūstame?“ (Morkaus 4:38). Ar kada nors esate meldęsi kažką labai panašaus? Tai, kas įvyko po to, yra vienas tyliausiai kvapą gniaužiančių momentų visame Rašte. Jėzus „atsikėlęs sudraudė vėją ir tarė jūrai: ‚Nutilk, aprimk!‘ Vėjas nurimo, ir stojo didi tyla“ (Morkaus 4:39). Jis nesimeldė, kad audra liautųsi. Neprašė Tėvo mokinių vardu. Jis kalbėjo tiesiai vėjui ir vandeniui kaip tas, kuris turi valdžią jiems, nes ją ir turi. Mokiniai, kurie bijojo audros, dabar ėmė bijoti jo ir klausinėjo vienas kito: „Kas gi jis toks?“ Būtent tokį klausimą Morkus nori, kad mes sau užduotume. Bet neskubėkime pro pagalvę. Jėzus buvo tikrai, žmogiškai išsekęs. Jis žino, ką reiškia būti nuvargusiam, būti valtyje, kai bangos aukštos, būti apsuptam išsigandusių žmonių. Jis nėra tolimas dievas, nejaučiantis žmogaus gyvenimo audrų. Jis yra valtyje kartu su jumis. Ir jis turi valdžią virš visko, kas šiandien grasina jus paskandinti. Tas pats balsas, kuris Galilėjos ežerui tarė „Nutilk, aprimk!“, gali prabilti į jūsų aplinkybių sumaištį ir dabar.
4 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Minia ką tik buvo mačiusi kai ką nepaprasto: penki tūkstančiai žmonių pavalgė iš penkių duonos kepalėlių ir dviejų žuvų. Jie buvo tiek sužavėti, kad norėjo jėga paskelbti Jėzų karaliumi. Bet Jėzus žinojo tai, ko jie nežinojo: jie vijosi duoną, o ne Duonos davėją. Todėl jis švelniai ir tiesiai nukreipė juos į gilesnį alkį, kurio jie dar nebuvo įvardiję. „Aš esu gyvenimo duona,, tarė jis jiems., Kas ateina pas mane, niekada nealks, ir kas tiki mane, niekada netrokš“ (Jono 6:35). Tai vienas didžiųjų Jėzaus „Aš esu“ posakių, vertas lėto ragavimo. Senovėje duona nebuvo priedas prie valgio, ji buvo pats valgis. Ji reiškė išgyvenimą. Kai Jėzus griebiasi šio paveikslo, jis kalba ne apie prabangą ar gyvenimo papuošimą. Jis sako: aš esu tai, be ko negalite gyventi. Minia buvo užsiminusi apie mana dykumoje, stebuklingą duoną, kritusią iš dangaus ir maitinusią Izraelį keturiasdešimt metų. Jėzus rūpestingai juos pataiso: tos duonos davė ne Mozė, o jo Tėvas, o tikroji duona iš dangaus yra ne kažkas, bet Kažkas. „Dievo duona yra tas, kuris nužengia iš dangaus ir teikia pasauliui gyvenimą“ (Jono 6:33). Tam, kuris čia atėjo pirmą kartą, kvietimas nepaprastai paprastas: Jėzus sako, kad giliausias alkis, kurį jaučiate, tas, kurio nenumalšina nei karjera, nei santykiai, nei pasiekimai, nei valgis, buvo sukurtas tam, kad jį numalšintų jis. Augustinas tai pasakė įsimintinai, nors ir ne Rašto žodžiais: mūsų širdys neramios, kol nusiramina Dieve. Lygiai tai Jėzus sako apie save. Jis yra poilsis, kurio ieško jūsų neramumas. Tam, kuris šią tiesą žino jau daug metų, verta apsvarstyti 37 eilutę: „Visi, ką Tėvas man duoda, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neišvarysiu laukan.“ Šis „neišvarysiu“ yra besąlygiškas: jokiomis aplinkybėmis, dėl jokios priežasties jis neatstums nė vieno, kuris ateina. Galite jaustis nevertas dėl savo nesėkmių, abejonių, nutolimo. Jis sako: ateik vis tiek. Duona vis dar ant stalo. Čia jūs vis dar laukiami.
5 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Kiekvieno nuoširdaus žmogaus gyvenime ateina akimirka, kai minios nuomonės nebepakanka. Jėzus tai žinojo, todėl nusivedė mokinius į Pilypo Cezarėją, vietą, kupiną pagonių šventyklų ir daugybės dievų triukšmo, ir uždavė klausimą, kuris perskrodžia visus amžius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Mokiniai turėjo atsakymų. Vieni sakė: Jonas Krikštytojas. Kiti: Elijas. Nuomonės buvo pagarbios, net pataikaujančios. Bet jos buvo klaidingos, ir Jėzus tai žinojo. Todėl jis priartėjo dar labiau: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras atsakė nedvejodamas: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus.“ Tie žodžiai viską pakeitė. Pastebėkime, kad Jėzus negyrė Petro už šaunų protą. Jis tarė: „Palaimintas esi, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, esantis danguje.“ Šis išpažinimas nebuvo Petro laimėjimas, jis buvo dovana. Žinojimas, kas iš tikrųjų yra Jėzus, ateina ne vien iš gudrių samprotavimų ar religinio auklėjimo, bet iš to, kad Dievas atveria širdies akis. Tam, kuris skaito pirmą kartą, štai tvirta žemė po kojomis: „Kristus“ reiškia Pateptasis, pažadėtasis Karalius ir Gelbėtojas, į kurį rodė visas Senasis Testamentas. Petras sakė: tas, kurio laukėme, esi tu. Tai nemažas tvirtinimas. Tai ašis, ant kurios sukasi visa istorija. Tam, kuris tikįs jau seniai, verta apmąstyti: Petro atsakymas buvo apreikštas, o ne išmąstytas. Kaip dažnai gindami tikėjimą kalbame taip, tarsi jis būtų intelektinė pozicija, prie kurios patys priėjome, o ne gailestingumas, kurį gavome? Petro išpažinime yra nuolankumas, kurį mes kartais prarandame. Pas Jėzų neprisimąstėme. Jis mums buvo duotas. Klausimas ir šiandien lieka tame kambaryje kartu su tavimi. Pasaulis turi savo nuomonių: geras mokytojas, moralės pavyzdys, istorinė asmenybė. Bet Jėzus nekausia, ką sako pasaulis. Jis klausia, ką sakai tu. Tavo atsakymas į šį klausimą yra svarbiausia tau pačiam.
6 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Šiandien einame į sunkiausią ir švenčiausią visų Evangelijų vietą. Luko 23 skyrius mus atveda į kalvą, vadinamą Kalvarija, ir negalime jos pereiti paskubomis. Iš abiejų Jėzaus pusių kabo du nusikaltėliai. Minia stebi. Vadovai tyčiojasi. Kareiviai meta burtus dėl Jo drabužių. O viso to viduryje Dievo Sūnus, Tas, kuris nuramino jūrą ir prikėlė mirusiuosius, kabo tyloje ir kančioje. Pirmieji žodžiai, kuriuos Lukas užrašo iš kryžiaus, nėra nevilties šauksmas. Tai malda: „Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką daro.“ Sustokime čia. Vinis kalantys vyrai neprašė atleidimo. Šaipydamasi minia neprašė. Bet Jėzus vis tiek meldėsi už juos. Tai ne silpnumas, tai stulbinamiausias meilės pasireiškimas, kokį pasaulis yra regėjęs. Tas, kuris turėjo visą teisę šaukti teismą, šaukė gailestingumą. Tada nutinka kai kas netikėta. Vienas nusikaltėlių, mirštantis šalia, atsisuka ir sako: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jis neturėjo laiko krikštui, neturėjo metų ištikimos tarnystės, ką galėtų pasiūlyti, jokių religinių nuopelnų. Jam liko tik kvėpavimas ir desperatiškas tikėjimas. Ir Jėzus atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“ Malonei nereikia ilgo gyvenimo aprašymo. Jai reikia tik atsigręžusios širdies. Naujam skaitytojui čia pati šios ištraukos širdis: Jėzus nemirė kaip aplinkybių auka. Jis mirė tyčia, dėl jūsų. Kiekvienas pajuokimas, kurį Jis priėmė, kiekviena vinis, kurią ištvėrė, buvo kaina, mokama už žmonių nuodėmę, už jūsų ir mano. Kryžius yra ta vieta, kur teisingumas ir gailestingumas pasibučiavo. O tau, kuris tai žinai jau metus, dar kartą pažvelk į tą nusikaltėlį. Jis beveik nieko nežinojo apie teologiją. Bet žinojo, kad yra kaltas, žinojo, kad Jėzus nekaltas, ir tikėjo, kad Jėzus turi karalystę. To pakanka. To visada pakako. Kryžius primena, kad išgelbėjimas niekada nepriklausė nuo to, kiek daug žinome ar kaip ilgai tarnavome. Jis priklauso nuo to, kur žvelgiame mirdami.
7 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Jos atėjo prieš saulėtekį, nešdamos tepalų numirėliui patepti. Šią smulkmeną mums pateikia Lukas, ir ji svarbi: tos moterys ėjo ne stebėti stebuklo. Jos ėjo užbaigti laidojimo. Joms viltis buvo užantspauduota už akmens. Ir tada akmens nebebuvo. Du angelai spindinčiais drabužiais jas pasitiko klausimu, kuris aidi per visas kartas: „Ko ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Jo čia nėra, jis prisikėlė!“ Šie žodžiai yra visos žmonijos istorijos lūžio taškas. Viskas prieš juos buvo pasiruošimas. Viskas po jų yra atsakas. Moterys bėgo. Petras bėgo. Ir kai Petras palinko ir pažvelgė į tuščią kapą, Lukas sako, kad jis „nuėjo namo, stebėdamasis tuo, kas įvyko“. Nuostaba yra tinkamas atsakas. Ji tinkama ir šiandien. Apaštalas Paulius, po daugelio metų rašydamas korintiečiams, išrikiuoja liudytojus tarsi teismo protokole: Jėzus pasirodė Kefui, paskui Dvylikai, paskui daugiau kaip penkiems šimtams brolių iš karto, paskui Jokūbui, paskui visiems apaštalams, o pagaliau ir pačiam Pauliui. Tai nėra mitologija, aprengta religine kalba. Paulius sako: paklauskite jų. Dauguma dar gyvi. Eikite ir paklauskite, ką jie matė. Prisikėlimas buvo ne jausmas ir ne simbolis, bet įvykis su liudytojais. Naujam skaitytojui štai gerosios naujienos paprasčiausiu pavidalu: mirtis nenugalėjo. Kapas negalėjo jo išlaikyti. O kadangi jis prisikėlė, tiesa viskas, ką jis sakė apie save, tvirta viskas, ką jis tau pažadėjo, ir paskutinis žodis virš tavo gyvenimo yra ne mirtis, o gyvenimas. Tau, tikinčiajam, kuris šią tiesą nešioji daug metų: neleisk, kad įprastumas nuobodintų nuostabą. Paulius niekada to nepersitvėrė. Jis save vadino „gimusiu ne laiku“ ir vis stebėjosi, kad prisikėlęs Kristus pasirodė būtent jam. Prisikėlimas nėra tavo tikėjimo foninė informacija. Tai jo širdies plakimas. Jis prisikėlė. Tikrai prisikėlė. Ir kadangi jis gyvas, gyvensi ir tu.