Septynios dienos apie tai, kaip kalbėtis su Dievu: nuoširdžiai, paprastai ir nebijant suklysti.
1 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Įsivaizduokite, kad esate vienas iš mokinių ir matote, kaip Jėzus palieka minią ir eina melstis. Jo elgesyje yra kažkas, kas verčia trokšti to, ką Jis turi: jokio skubėjimo, jokio vaidinimo. Todėl paklausiate: „Viešpatie, išmokyk mus melstis.“ Mato 6 skyriuje Jis atsako dar prieš tau paklausiant, ir tai, ką Jis duoda, yra ne formulė kartoti, o durys, pro kurias reikia įeiti. Pradeda Jis įspėjimu: nesimelskite, kad jus pamatytų. Tuometiniai religiniai vadovai mėgo ilgas, garsias maldas turgaus aikštėje. Tai buvo maldos, skirtos žmonių ausims, o ne Dievo širdžiai. Jėzus sako aiškiai: „Jie jau atsiėmė savo atlygį“ (Mato 6, 5). Kitaip tariant, plojimai ir yra viskas, ką jie gaus. O tu, sako Jis, eik į savo kambarį, uždaryk duris ir kalbėk su savo Tėvu, kuris mato slaptoje. Maldos klausytojas yra vienas. Tada Jis duoda žodžius, aidėjusius dvidešimt amžių: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie pašventintas tavo vardas“ (Mato 6, 9). Atkreipkite dėmesį: malda sako ne „mano Tėve“, o „Tėve mūsų“. Malda niekada nėra vien privati: net vienas savo kambaryje jungiesi prie šeimos. Pastebėkite ir tai, kad pirmasis maldos judesys yra ne prašymas. Tai tiesiog pripažinimas, kas yra Dievas: Tėvas. Šventas. Artimas. Prieš nešdami savo poreikius, nuraminame širdį tiesa apie tai, kieno akivaizdoje atsidūrėme. Tam, kuris skaito pirmą kartą, sakau aiškiai: norint melstis, nereikia ypatingų žodžių, tam tikros laikysenos ar ilgos istorijos su Dievu. Jėzus moko paprastus žmones, žvejus, muitininkus, nerimaujančias motinas, kaip kalbėtis su savo Tėvu. O seniai tikinčiam siūlau susimąstyti: kada paskutinį kartą tavo malda prasidėjo nuostaba Dievo vardu, o tik paskui perejo prie poreikių sąrašo? Viešpaties malda nėra maldos lubos. Ji yra kompasas: nukreipia mus į artumą prieš prašymą, į Dievo karalystę prieš mūsų patogumą. Kaskart melsdamasis mokaisi to paties, ko mokėsi mokiniai: dangaus Dievas vadina save tavo Tėvu ir Jis klauso.
2 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Šiose eilutėse yra durys, ir Jėzus sako jums į jas belsti. Ne bijodami. Ne vieną kartą. Jis vartoja tris žodžius: prašykite, ieškokite, belskite, ir originalo kalboje visi jie reiškia tęstinį veiksmą: prašykite toliau, ieškokite toliau, belskite toliau. Tai nėra automato teologija, kai paspaudi mygtuką ir lauki. Tai kvietimas į gyvą, atkaklų, prisiglaudžiantį santykį su Dievu, kuris nori būti surastas. „Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta“ (Mato 7:7). Jėzus šio pažado neapvelka išlygomis. Jis nesako: „prašykite, ir gal“. Jis sako: „prašykite, ir jums bus duota“. Pirmą kartą skaitančiam tai gali pasirodyti beveik per gera, ir turėtų kilti sąžiningas klausimas: kodėl tada kai kurios maldos lieka neišklausytos? Jėzus nežada, kad Dievas duos mums viską, ko norime, pagal mūsų tvarkaraštį. Jis žada, kad Dievas duos viską, ko mums reikia, ir kad joks nuoširdus Jo ieškojimas nelieka tuščias. Tada Jis pateikia argumentą nuo mažesnio prie didesnio, beveik nuginkluojantį savo paprastumu. Jei jūsų vaikas prašo duonos, jūs neduodate jam akmens. Jei prašo žuvies, neduodate jam gyvatės. Jūs esate netobulas tėvas ar motina, ir net jūs mokate duoti gerų dalykų. „Juo labiau“, sako Jėzus, jūsų Tėvas danguje duos gerų dalykų tiems, kurie Jo prašo (plg. Mato 7:11). Luko evangelijoje pridedama stulbinanti smulkmena: Tėvas duoda Šventąją Dvasią tiems, kurie prašo. Didžiausia dovana, kurią Dievas gali duoti, yra ne sutvarkyta aplinkybė ar išspręsta problema, o Jis pats. Tikinčiajam, kuris meldėsi ilgai ir atkakliai ir patyrė tylą, sustokite čia akimirkai. Pažadas ne tas, kad Dievas atsako pagal mūsų tvarkaraštį. Jis atsako kaip Tėvas, o tai reiškia, kad kartais atsakymas yra „taip“, kartais „dar ne“, o kartais kažkas geresnio, nei prašėme. Durys, į kurias belsiate, nėra sandėlio durys. Tai durys į Asmenį. Belskite toliau. Jis jau yra kitoje pusėje.
3 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Daugelis mūsų ateiname į maldą tik tada, kai našta tampa pakankamai sunki. Kenčiame, nerimaujame, tvarkomės, o kai nebegalime, pradedame melstis. Paulius aprašo visai kai ką kita. „Be paliovos melskitės“, rašo jis 1 Laiške tesalonikiečiams 5:17. Šie trys žodžiai jau dvi tūkstantmečius glumina ir kviečia tikinčiuosius. Kaip žmogus, turintis darbą, šeimą, klajojančias mintis ir pilną kalendorių, gali melstis be paliovos? Atsakymas ne tas, kad turėtume klūpėti dvidešimt keturias valandas per parą. Jis tas, kad malda tampa atmosfera, kurioje gyvename, o ne reikalu, kurį nubėgame sutvarkyti. Vaikas nenustoja bendrauti su mylinčiu tėvu vien todėl, kad žaidžia kieme. Jis šaukia, atsigręžia, įbėga su naujienomis. „Be paliovos melskitės“ yra kvietimas į tokį nuolatinį, atvirą pokalbį su Dievu, kuriame riba tarp maldos ir likusio gyvenimo tampa nuostabiai plona. Filipiečiams 4:6 tai paverčia konkrečiu nurodymu: „Nieko nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka reikškite savo troškimus Dievui.“ Čia „nesirūpinkite“ reiškia nebūti pilniems rūpesčių, nerimo ir prislėgtiems. Paulius nevadina jūsų rūpesčių menkais. Jis siūlo mainus: atiduokite juos Dievui, o mainais gaukite tai, kas „pranoksta bet kokį supratimą“ (Filipiečiams 4:7). Ta ramybė nėra sunkių aplinkybių nebuvimas. Tai sargyba, o šis žodis reiškia karinę apsaugą, pastatyta aplink jūsų širdį ir mintis Kristuje Jėzuje. Pastebėkite žodį „padėka“, stovintį pačiame to nurodymo viduryje. Savo prašymus turime nešti su padėka, ne po atsakymo, o prieš jį. Tokia laikysena paverčia maldą iš beviltiško sandėrio pasitikinčiu pokalbiu. Naujam tikinčiajam tai reiškia, kad nereikia pirma sutvarkyti savo nerimo ir tik tada melstis: nešk jį kartu su dėkingumu. Brandesniam tikinčiajam verta paklausti: ar yra rūpesčių, kuriuos vis dar nešiojiesi ir niekada iš tikrųjų neatidavei? Šiandien yra diena tiems mainams.
4 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Morkus rašo skubiai, jo Evangelijoje daug žodžio „tuojau“. Todėl stebina, kad tokio šurmulio viduryje jis sustoja parodyti, kaip Jėzus daro kai ką lėta ir apgalvota. „Anksti rytą, dar gerokai prieš aušrą, Jis atsikėlė, išėjo ir nuėjo į nuošalią vietą, ir ten meldėsi“ (Morkaus 1, 35). Ankstesnė naktis buvo nepaprasta: gydymai, išlaisvinimai, visas miestas prie durų. O Jėzus, užuot ilgiau pamiegojęs, pakyla prieš saulę ir suranda ramią vietą vienas su savo Tėvu. Tai nėra atsitiktinė smulkmena. Morkus rodo mums tarnystės variklį. Stebuklai negimdė maldos gyvenimo: maldos gyvenimas gimdė stebuklus. Jėzus nesimeldė todėl, kad turėjo laisvo laiko. Jis rasdavo laiko, nes žinojo, kad nuo to priklauso viskas. Kai mokiniai pagaliau Jį suranda ir iš esmės sako: „Visi Tavęs ieško, eime“, Jis neskuba panikuodamas. Jis ramus. Jis žino, kur eis toliau, nes jau buvo su Tėvu. Psalmininkas šį ritmą suprato seniai. „Rytą, Viešpatie, išgirsti mano balsą, rytą aš išdėstau Tau savo prašymą ir laukiu“ (Psalmių 5, 4). Žodis „laukiu“ primena sargybinį, žvelgiantį į horizontą: pasimeldžiama ir su viltimi laukiama, kol Dievas pajudės. Malda nėra vien kalbėjimas. Tai ir sielos laikysena, atsukta į Dievą ir stebinti Jo atsakymą. Tam, kuris tik pradeda melstis, ši ištrauka švelniai sako: nereikia katedros ar tobulos valandos. Jėzus rado nuošalią vietą, tikriausiai šaltą ir tamsią kalvą. Svarbu, kad eitum. O tikinčiajam, kuris su Dievu vaikšto jau seniai, verta sąžiningai paklausti: ar tavo maldos gyvenimas veda dieną, ar vilkiasi paskui ją? Nuošali vieta nėra prabanga tiems, kurių gyvenimas paprastas. Ji yra pats tvirtumo šaltinis, leidžiantis išlaikyti sudėtingą gyvenimą. Šiandien susirask savo nuošalią vietą, nors ir penkių minučių ir sustojusio automobilio.
5 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Yra psalmė, kuri prasideda kaltinimu, nukreiptu tiesiai į dangų. Dovydas neprasideda šlovinimu, neišsikvepia mandagumais. Jis pradeda žodžiais: „Ar visiems laikams, Viešpatie, mane užmiršai?“ (Psalmės 13:1). Jei tai jus sukrečia, gerai. Vadinasi, skaitote sąžiningai. Dovydas buvo vyras pagal Dievo širdį, ir vis dėlto čia jis kumščiu grasina dangui. Jautėsi užmirštas. Jautėsi, kad Dievas nuo jo slepiasi. Jautėsi, kad liūdesys apsigyveno jo krūtinėje visam laikui, o priešai laimi. Pirmą kartą skaitančiam verta žinoti, kad Psalmės buvo Izraelio maldaknygė: giesmės, giedamos šventykloje, šauksmai, keliami dykumoje, žodžiai, nugludinti tūkstančių tų, kurie jais meldėsi prieš jus, nusivylusių lūpų. Jos niekada nebuvo skirtos gražiam pasirodymui. Jos buvo skirtos tiesai. O tiesa, kurią čia sako Dovydas, daugeliui mūsų pažįstama, bet mažai kas išdrįsta ją ištarti garsiai: kartais Dievas atrodo tolimas, ir tai skaudina. Tačiau štai ką patyrusiam tikinčiajam gali tekti apmąstyti iš naujo: Dovydas neužsibūna skunde. Jis nepalieka pokalbio. Jis pasisuka ne todėl, kad pasikeitė aplinkybės, o todėl, kad pasirenka prisiminti, kas yra Dievas, net kai to nejaučia: „Aš pasitikiu tavo gailestingumu, mano širdis džiaugsis tavo išgelbėjimu“ (Psalmės 13:5). Tas „bet“ atlieka nepaprastą darbą. Tai sąžiningos maldos vyris. Skundas ir pasitikėjimas nėra priešybės. Tai ta pati malda, ištarta tomis pačiomis lūpomis tam pačiam Dievui. Dievas nėra trapus. Jis gali išlaikyti jūsų pyktį, jūsų sumaištį, jūsų „kiek dar“. Sąžininga malda nėra nepagarba, ji yra artumas. Tas, kuris Dievo akivaizdoje apsimeta, kad viskas gerai, išlaiko atstumą. Tas, kuris šaukiasi iš gelmių, artinasi. Atneškite Jam šiandien tai, kas iš tiesų yra jūsų širdyje. Jis tai jau žino. Jis tik laukia, kad jūs tai ištartumėte.
6 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Prieš ištardami Dievui bent vieną žodį, šimtoji psalmė kviečia jus kai ką padaryti: džiugiai sušukti. Ne tyliai, nedrąsiai pasibbeldti į duris, kurios gal neatviros, o džiaugsmingai sušukti kaip tas, kuris žino, kad jo laukiama. „Eikite pro jo vartus su padėka, į jo kiemus su šlove“ (Psalmės 100:4). Vaizdinys yra šventyklos, bet kvietimas skirtas kiekvienam eiliniam jūsų gyvenimo rytui. Pirmą kartą skaitančiam verta stabtelėti ties tuo, ką padėka iš tiesų daro maldoje. Tai ne ritualinė apšilimo mankšta, kaip tempimasis prieš bėgimą. Tai sielos persiorientavimas. Kai pradedame nuo dėkingumo, išpažįstame kai ką tikra apie tikrovę: kad savęs nesukūrėme, kad nesame vieni, kad Dievas, prie kurio artinamės, yra geras. Psalmė 100 tai grindžia pačia pamatine tiesa: „Žinokite, kad Viešpats yra Dievas. Jis mus sukūrė, ir mes esame jo“ (Psalmės 100:3). Padėka prasideda nuo prisiminimo, kas yra Dievas ir kas ne. Apaštalas Paulius, rašydamas iš kalėjimo kameros Kolosų bažnyčiai, tai pakartoja stulbinamai trumpai: „Būkite atkaklūs maldoje, budėdami joje su dėkojimu“ (Kolosiečiams 4:2). Žodis „budėti“ reiškia išlikti budriam, būti atsibudusiam maldoje, ne snaudžiančiam ir ne išsiblaškiusiam. O priešnuodis snaudžiančiai maldai, anot Pauliaus, yra padėka. Dėkingumas laiko akis atmerktas. Jis primena, kad malda nėra monologas į lubas, o pokalbis su gyvuoju Dievu, kuris jau yra padaręs neišmatuojamai daug. Tikinčiajam, kuris meldžiasi jau daug metų, čia slypi švelnus iššūkis: ar jūsų maldos nesunkėjo nuo prašymų ir nesuplonėjo šlovinimo? Nėra nieko blogo nešti savo poreikius, apie tai kalbėsime rytoj, bet malda, sudaryta vien iš prašymų, gali nepastebimai nuslysti į požiūrį į Dievą kaip į prekybos automatą, o ne kaip į Tėvą. Pabandykite šiandien ateiti su atvirais delnais ne tam, kad gautumėte, o tam, kad padėkotumėte. Pažiūrėkite, ką tai pakeis visame, kas seks.
7 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Šios savaitės kelionę baigiame sąžiningiausioje vietoje, į kurią malda gali mus nuvesti: akimirkoje, kai mums pritrūksta žodžių. Esate atsisėdę melstis ir radę tik tuščią skausmą, kurio nesugebate įvardyti. Troškote pasiekti Dievą ir jautėtės tarsi tiesiate ranką į miglą. Jei esate tai patyrę, Laiškas romiečiams 8 skyrius turi jums nepaprastą žodį: tai nėra maldos nebuvimas. Tai gali būti pati giliausia malda. „Taip pat ir Dvasia ateina į pagalbą mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume melsti, kaip dera, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“ (Romiečiams 8:26). Perskaitykite tai lėtai. Dievo Dvasia, ta pati Dvasia, kuri kūrimo metu sklandė virš vandenų, apsigyvena tikinčiojo viduje ir meldžiasi per jį, kai jis pats nebegali melstis. Atodūsis, kurio negalite išsakyti žodžiais, nėra niekas. Jį išverčia Tas, kuris tobulai pažįsta ir jūsų širdį, ir Tėvo valią. Naujam tikinčiajam tai neša gilią laisvę: negalite melstis neteisingai, jei nuoširdžiai atsigręžiate į Dievą. Jums nereikia tinkamo žodyno. Jums nereikia jaustis iškalbingiems ar net nuosekliems. Judas primena mums „melstis Šventąja Dvasia“ (Judo 20), tai yra pasiduoti Dvasios veikimui mumyse, užuot visiškai save įtempus savo jėgomis. Malda nėra pasirodymas, kurį atliekame; tai pokalbis, kurį įgalina Dvasia. O tiems, kurie su Dievu eina jau seniai, o gal ypač jiems, čia taip pat yra malonės. Dvasinis išsekimas yra tikras. Sielvarto, sumaišties ar sausros metai ateina net ir ištikimiausiems iš mūsų. Romiečiams 8:26 pažadas nesibaigia brandai. Dvasia užtaria patyrusį šventąjį taip pat švelniai kaip naujausią atsivertėlį. Tomis dienomis, kai jūsų maldos atrodo kaip vien atsidūsėjimas, tegul tas atodūsis būna jūsų malda. Dievas girdi tai, ko žodžiai nesugeba pernešti. Šią savaitę nepasiekėte maldos pabaigos, o tik pradėjote.