Septynios dienos apie tai, kaip priimti Dievo atleidimą ir su Jo pagalba mokytis atleisti kitiems.
1 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Įsivaizduokite nakties dangų giedrą vakarą: už nugaros driekiasi rytai, prieš jus vakarai, o tarp jų toks platus tarpas, kad žmogaus koja jo niekada neįveiktų. Šį paveikslą psalmininkas pasitelkia, kai bando apibūdinti, ką Dievas daro su mūsų nuodėme. Jis jos ne šiaip atideda į šalį ir nededa į lentyną. Jis ją pašalina. Visiškai. Visam laikui. „Kaip toli rytai nuo vakarų, taip jis nutolino nuo mūsų mūsų nusikaltimus“ (Psalmė 103, 12). Psalmė prasideda priminimu, koks yra šis Dievas: ne tolimas teisėjas, skaičiuojantis mūsų nesėkmes, o Tėvas, kuris „gailestingas ir maloningas, lėtas pykti ir kupinas gailestingumo“ (Psalmė 103, 8). Tam, kuris skaito pirmą kartą, verta čia sustoti: Biblijos Dievas nelaukia, kada pagaus jus darant bloga. Jis jau žino kiekvieną jūsų klaidą, o pirmasis Jo žingsnis jūsų link yra gailestingumas, ne pasmerkimas. Tiems, kurie su Viešpačiu eina daugelį metų, pasiūlysiu pastebėti tai, ką galbūt praleidote. Psalmininkas sako, kad Dievas „žino, iš ko esame padaryti, prisimena, kad esame dulkė“ (Psalmė 103, 14). Žodis „prisimena“ čia skamba švelniai, ne paniekinamai. Dievas nepamiršta mūsų silpnumo, o paskui nepasidaro nekantrus, kai suklumpame. Jis laiko mūsų trapumą savo mintyse taip rūpestingai, kaip tėvas laiko mažą vaiką: žino, ko šis dar negali panešti, ir todėl yra švelnus. Tai keičia tai, kaip priimame atleidimą. Daugelis iš mūsų Dievo atleidimą sutinka protu, bet gėdos naštą metų metus nešiojasi krūtinėje. Psalmė to neleidžia. Jei Jis pašalino jūsų nuodėmę tiek toli, kiek rytai nuo vakarų, negalite nueiti ir jos pasiimti atgal. Jos nebėra. Lieka tik jūs: pažinti, laikomi ir mylimi Tėvo, kurio gailestingumas aukštesnis už dangų. Šiandien leiskite šiai tiesai nusileisti ties konkrečia vieta. Pagalvokite apie vieną nesėkmę, kurią tempiate paskui save. Dievas ją jau pašalino. Jums nebereikia nešti to, ką Jis jau palaidojo.
2 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Petras manė esąs dosnus. Jo laikų kultūroje rabinai paprastai mokė, kad atleisti žmogui tris kartus daugiau negu pakanka. Todėl kai Petras žengė į priekį ir pasiūlė septynis, dvigubai daugiau, nei tikėtasi, ir dar vieną ant viršaus, jis tikriausiai laukė pritariamo linktelėjimo. Vietoj to Jėzus atsakė skaičiumi, kuris sustabdė bet kokį skaičiavimą: „Nesakau tau: iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt kartų septynių“ (Mato 18:22). Jėzus nenustatė naujos keturių šimtų devyniasdešimties ribos. Jis visiškai sugriovė ribą. Vos pradėjus skaičiuoti, kiek kartų atleidai žmogui, jau neteisingai suprasta, kas yra atleidimas. Atleidimas, kaip jį moko Jėzus, nėra sandoris su riba. Tai širdies nusiteikimas, trykštantis iš to, kad gavome kažką tokio didžiulio, jog jokia kito žmogaus skola mums neprilygsta. Tolesnis palyginimas tai pavaizduoja ryškiai. Tarnas skolingas karaliui dešimt tūkstančių talentų, tokį absurdišką skaičių girdėdama minia būtų nusijuokusi. Vienas talentas buvo maždaug dvidešimties metų uždarbis. Dešimt tūkstančių talentų buvo neįmanomas grąžinti skolos kalnas. Karalius atleidžia viską, dosniai ir visiškai. Paskui tas pats tarnas sutinka bendratarnį, skolingą jam šimtą denarų, maždaug trijų mėnesių uždarbį, ir įmeta jį į kalėjimą. Kontrastas nėra subtilus. Jis skirtas sukrėsti mus, kad pažvelgtume į save. Štai klausimas, kurį palyginimas tyliai kelia kiekvienam tikinčiajam: ar žinai, iš tiesų žinai, kiek tau atleista? Ne kaip teologinį faktą, o kaip kažką, jaučiamą iki kaulų smegenų? Nes kai ta skola tampa mums tikra, kai suvokiame dešimties tūkstančių talentų kalną, kurį Dievas pajudino dėl mūsų, šimto denarų nuoskaudos, kurias nešiojamės prieš kitus, ima atrodyti visai kitaip. Atleisti kitiems sunku. Niekas neturėtų apsimesti, kad ne. Bet kelias į tai visada prasideda vienodai: sugrįžimu prie kryžiaus ir prisiminimu, kas ten buvo tau panaikinta.
3 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Paulius į šią temą neįsilieja pamažu. Jis pradeda sąrašu: kartėlis, įnirtis, pyktis, šaukimas, piktžodžiavimas, piktybė, ir sako efeziečiams visa tai nuo savęs šalinti (Efeziečiams 4:31). Pirmą kartą skaitančiam „šalin“ yra stipri frazė. Ji reiškia nusimesti, kaip nusivelki paltą. Tai ne šiaip blogi įpročiai, kuriuos reikia valdyti, o drabužiai, kurie netinka tam, kuris apsivilko Kristumi. Tada ateina alternatyva, ir tai nėra tiesiog „stenkis labiau būti malonus“. Paulius rašo: „Būkite vieni kitiems malonūs, gailestingi, atleiskite vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums atleido“ (Efeziečiams 4:32). Matas gniaužia kvapą. Ne „atleisk, kaip norėtum, kad tau atleistų“. Ne „atleisk, kai jie nusipelno“. Atleisk, kaip Dievas Kristuje atleido tau. Mūsų atleidimo matas turi būti Jo atleidimo matas. Kolosiečiams pridedamas žodis, kurį patyrę skaitytojai kartais praleidžia per greitai: „pakęsdami vienas kitą“ (Kolosiečiams 3:13). Pakantumas yra tylus atleidimo giminaitis. Atleidimas sprendžia padarytą skriaudą. Pakantumas yra kasdienis kantrumas, sugeriantis trintį gyvenant šalia netobulų žmonių: smulkius erzinimus, pasikartojančias silpnybes, tai, kokie žmonės tiesiog yra. Reikia abiejų. Abu įmanomi tik todėl, kad esame „Dievo išrinktieji, šventi ir mylimi“ (Kolosiečiams 3:12), žmonės, kurie gavo tapatybę dar prieš tai, kai jų paprašyta atlikti pareigą. Pastebėkite eilės tvarką abiejose ištraukose: tai, kas esi, ateina prieš tai, ką darai. Esi išrinktas, šventas, mylimas, todėl apsivilk gailestinga širdimi, gerumu, nuolankumu, romumu, kantrumu. Dievas niekada neprašo mūsų pagaminti atleidimo iš nieko. Jis prašo semti iš to, ką jau gavome. Jei šiandien sunkiai sekasi kam nors atleisti, kvietimas yra ne rinkti daugiau valios jėgos. Jis yra gilyn pasinerti į savo paties būvimą mylimu, pabūti su tikrove, kad Dievas Kristuje tau atleido, ir leisti tam išsilieti per kraštus.
4 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Jėzus papasakojo šią istoriją žmonėms, kurie murmėjo, kad Jis priima nusidėjėlius ir valgo su jais. Todėl prieš įeidami į palyginimą, pajauskime klausytojų svarbą. Fariziejai ir Rašto žinovai nebuvo šalti ar abejingi žmonės. Jie buvo labai religingi ir tikėjo, kad šventumas reikalauja laikytis atokiau nuo nešvarių. O Jėzus į jų murmėjimą atsakė ne argumentu, o istorija apie tėvą. Jaunesniojo sūnaus prašymas: „Tėve, duok man tą turto dalį, kuri man priklauso“ (Luko 15, 12), tos kultūros akyse beveik prilygo linkėjimui tėvui mirti. Jis norėjo paveldėjimo be santykio. Norėjo to, ką turi tėvas, o ne paties tėvo. Ir tėvas jam davė. Jau vien tai yra malonės paveikslas: laisvė, kurią Dievas duoda mums net pasukti šalin nuo Jo. Sūnus galiausiai ganė kiaules tolimame krašte, o žydų klausytojui tai buvo žemiausias įsivaizduojamas pažeminimas. Ir tada, sako tekstas, „atsipeikėjęs“ (Luko 15, 17). Prie šios minties verta sustoti. Atsipeikėti dar nereiškia tapti vertam. Kai sūnus pakyla, jo planas vis dar yra sandėris: jis pasiūlys būti samdiniu, užsidirbti duoną. Jis dar nesitiki atkūrimo. Jis repetuoja kalbą. Bet tėvas žiūri. „Kai jis dar buvo toli, tėvas jį pamatė“ (Luko 15, 20). Tėvas tebelaukė žvelgdamas. O kai pamatė sūnų, nelaukė kalbos. Jis pabėgo. Senovės Artimuosiuose Rytuose oriam vyrui bėgti buvo negarbinga. Tėvas vis tiek bėgo, puolė sūnui ant kaklo ir jį apkabino. Berniukas pradeda savo išmoktą kalbą, o tėvas ją pertraukia šventės šūksniu. Tokį Dievą Jėzus apreiškia murmantiems religingiems žmonėms ir mums. Jis nestovi prie durų sukryžiavęs rankas ir nelaukia, ar jūsų atsiprašymas pakankamas. Jis bėga. Jis jūsų laukė žvelgdamas. Ir dar nepabaigus jūsų žodžių, Jis jau šaukia apsiausto, žiedo ir puotos.
5 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Įsivaizduokite vaizdą: kalva už Jeruzalės sienų, trys kryžiai prieš dangų ir minia, kuri visą rytą tyčiojosi iš žmogaus viduryje. Kareiviai ką tik prikalė vinimis Jo rankas ir kojas. Religiniai vadovai tyčiojasi. Minia šaiposi. Ir būtent tą akimirką, ne tada, kai skausmas aprimo, ne tada, kai minia nurimo, Jėzus atveria lūpas ir taria: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Luko 23:34). Jei šių žodžių dar niekada neskaitėte, leiskite jiems nusileisti lėtai. Jei skaitėte juos šimtą kartų, pabandykite išgirsti juos tarsi pirmą kartą. Tai tokia stulbinanti dėl laiko. Jis nelaukia, kol Jam bus patogu. Nelaukia, kol žmonės atsiversi ir paprašys. Jis meldžiasi už jų atleidimą, kol vinys dar šviežios, kol įžeidimai dar skrajoja. Tai ne atleidimas kaip jausmas, o atleidimas kaip pasirinkimas, valios veiksmas, įsišaknijęs meilėje. Jėzus suprato tai, ką mes dažnai praleidžiame: Jį žeidžiantys žmonės buvo dvasiškai apakę. „Jie nežino, ką daro.“ Tai ne pasiteisinimas nuodėmei, o langas į Dievo gailestingumą, kuris sutinka žmones ten, kur baigiasi jų supratimas. Paskui atsiverčiame Apaštalų darbų 7 skyrių ir randame Steponą, pirmąjį krikščionių kankinį, kurį piktos minios užmuša akmenimis. Kai krinta akmenys, Lukas rašo, kad jis „garsiai sušuko: Viešpatie, nelaikyk jiems šios nuodėmės“ (Apaštalų darbų 7:60). Kristaus Dvasia Steponą buvo taip pakeitusi, kad kryžiaus malda tapo jo paskutinio atodūsio malda. Tai nebuvo atsitiktinumas. Steponas matė, ką darė Jėzus, ir tai įsišaknijo jame taip giliai, kad davė vaisių sunkiausią valandą. Štai tylus, pasiekiantis širdį šiandienos klausimas: koks vardas jūsų sąraše sunkiausias? Kieno įžeidimas dar suspaudžia krūtinę? Jėzus nesimeldė šios maldos iš patogaus atstumo. Jis meldėsi nuo kryžiaus. Tai reiškia, kad tikras, brangiai kainuojantis, Dvasios galia atliekamas atleidimas įmanomas net žaizdos viduryje, o ne tik jai užgijus. Jums nereikia pirmiausia to pajusti. Galite pirmiausia pasirinkti, o Dievo paprašyti, kad jausmas ateitų iš paskos.
6 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Būna sunkumas, kuris įsimeta į kaulus, kai kas nors neišpažinta per ilgai tūno sieloje. Psalmininkas tai gerai žinojo. 32 psalmėje jis rašo apie laiką prieš išpažinimą, kai tylėjo apie savo nuodėmę: „mano kaulai nyko, nuolat aimanuojant“ (Psalmių 32:3). Tai ryškus, fizinis aprašymas to, ką kaltė daro žmogui iš vidaus. Jis kalba ne apie kaltę kaip teisinę sąvoką, o apie patirtį, kuri jį išsekino taip, kaip sausra išsekina žemę. Ir tada jis išpažino. Ir viskas pasikeitė. Apaštalas Jonas, rašydamas po šimtmečių, tą pačią tiesą išreiškia aiškiausiai: „Jei išpažįstame savo nuodėmes, tai Jis, ištikimas ir teisus, atleis mums nuodėmes ir apvalys mus nuo visokio neteisumo“ (1 Jono 1:9). Atkreipkite dėmesį į du žodžius, kuriuos Jonas sieja: ištikimas ir teisus. Dievas atleidžia mums ne todėl, kad yra nuolaidus ar žiūri pro pirštus. Jis atleidžia, nes ištikimas savo sandoros pažadams ir nes teisingumas jau įvykdytas ant kryžiaus. Atleidimas nėra Dievas, lenkiantis taisykles; tai Dievas, jas gerbiantis per Kristų. Tam, kuris skaito pirmą kartą, štai paprastas vaizdas: išpažinimas nėra apeigų atlikimas, kad užsitarnautume Dievo palankumą. Tai tiesiog sutikimas su Dievu dėl to, kas tiesa: kad nusidėjome, kad tai svarbu ir kad mums reikia Jo gailestingumo. Originalo graikų kalbos žodis perteikia mintį sakyti tą patį, ką sako Dievas. Kai išpažįstame, nustojame ginčytis su Dievu dėl savo padėties ir atsistojame toje pačioje pusėje, kur Jis. Tai nuolankumo laikysena, ir ji atveria duris. Patyrusiam tikinčiajam pamąstyti verta štai ką: Dovydas 32 psalmėje sako, kad kai pripažino savo nuodėmę, Dievas atleido „mano nuodėmės kaltę“ (Psalmių 32:5). Šis posakis tarsi pabrėžia, kad Dievas atleido ne tik poelgį, bet ir iškreiptą šaknį po juo. Štai kokio gylio yra apvalymas. Jūs ne tik atleisti popieriuje, jūs nuplauti. Ką tylomis nešiojate, ką tikėjotės, kad niekas, net Dievas, nepastebės, šiandien gera diena tai atnešti į šviesą. Jis ištikimas. Jis teisus. Ir Jis apvalys.
7 diena
Šiandienos skaitinys
Apmąstymas
Šią savaitę nuėjome ilgą kelią: nuo kvapą gniaužiančio Dievo atleidimo platumo iki brangiai kainuojančio, Dvasios galia atliekamo darbo atleisti kitiems. Šiandien prieiname prie klausimo, į kurį vedė visa ši kelionė: kaip atrodo iš tiesų gyventi laisvam? Ne tik žinoti atleidimo mokymą, ne tik išgyventi jaudinančią išsivadavimo akimirką, bet eiti per paprastas dienas kaip žmogui, kurio nebelaiko įkaitu senos žaizdos ar sena skriauda. Pranašas Michėjas pateikia vieną gražiausių Dievo atleidimo paveikslų visame Rašte. Jis rašo apie Dievą, kuriam „malonu gailestingumas“ ir kuris „įmes visas mūsų nuodėmes į jūros gelmes“ (Michėjo 7:18-19). Šis gilios jūros vaizdas pasirinktas neatsitiktinai. Senovės pasaulyje jūros gelmės buvo pati nepasiekiamiausia, neištyrinėjamiausia vieta, kurią žmogus galėjo įsivaizduoti. Dievas nesudeda tavo nuodėmių į kokią nors spintą. Jis nelaiko jų atsargai. Jis įmeta jas ten, iš kur jos nebegrįžta. Ne be reikalo senieji pamokslininkai sakydavo: Jis meta jas į jūrą ir pakabina lentelę su užrašu „Žvejoti draudžiama“. Paulius, rašydamas romiečiams, šią laisvę nuleidžia į kasdienių santykių audinį. „Neleisk blogiui savęs nugalėti, bet nugalėk blogį gerumu“ (Romanams 12:21). Tokia yra praktinė laisvo gyvenimo išraiška. Tai nereiškia apsimesti, kad blogis yra gėris ar kad skausmo nebuvo. Tai reiškia atsisakyti leisti blogiui tarti paskutinį žodį tavo istorijoje. Kiekvienas nuoširdus geras poelgis žmogui, kuris tau pakenkė, yra paskelbimas, kad nesi jo belaisvis. Tu esi laisvas, ir renkiesi taip gyventi. Baigiantis šiai savaitei, pagalvok, kaip laisvė iš tikrųjų jaučiasi tavo kūne, tavo dienotvarkėje, tavo santykiuose. Iš Dievo gautas atleidimas nėra sandoris, kurį užbaigei pirmą dieną ir paskui pamiršai: tai oras, kuriuo kiekvieną rytą kvėpuoji. O kitiems suteiktas atleidimas nėra viena dramatiška akimirka; tai kasdienė praktika, kartais kasdienis pasirinkimas neleisti praeičiai valdyti dabarties. Esi sukurtas gyventi laisvas. Jo malone tu gali.