Visi planai

Paguoda gedulo metu

Septynios dienos švelnaus Rašto žodžio netekties metui: einame su Dievu, kuris yra arti tų, kurių širdys sudužusios.

  1. 1 diena

    Visokeriopos paguodos Dievas

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Yra Dievo vardas, kurio dauguma mūsų nė nepagalvojame ieškoti, kol žemė neišslysta iš po kojų. Paulius, rašydamas iš savo pačių laivų sudužimų, plakimų ir bemiegių naktų sąrašo, savo laišką korintiečiams pradeda ne strategija ar paaiškinimu, o vardu: „gailestingumo Tėvas ir visokeriopos paguodos Dievas“ (2 Korintiečiams 1:3). Atkreipk dėmesį į žodį visokeriopos. Ne kokia nors paguoda, ne retkarčiais ateinanti paguoda, ne paguoda tik tam sielvartui, kurį Jis laiko vertu. Visokeriopa paguoda. Jis negradavoja mūsų netekčių prieš nuspręsdamas, ar ateiti. Psalmininkas dar labiau priartėja Psalmių 34:19: „Viešpats arti sudužusios širdies ir gelbsti sugniuždytos dvasios.“ Žodis arti reiškia šalia, čia pat, o ne stebint iš saugaus atstumo. Senovės pasaulyje sudužusi širdis buvo ne vien jausmas, o visiško žlugimo būsena, toks sielvartas, kuris sulenkia žmogų pusiau. Ir būtent ten, pusiau sulenktoje vietoje, Raštas sako, Dievas prisiartina labiausiai. Jo neatstumia tavo sugriuvimas. Jis eina link jo. Paulius priduria tai, kas pirmą kartą skaitantiems gali pasirodyti stulbinama, o seniai tikintiems gal primirštą: Dievas mus guodžia, „kad ir mes galėtume guosti visus, esančius bet kokiame varge, ta paguoda, kuria pats Dievas mus guodžia“ (2 Korintiečiams 1:4). Tavo sielvartas nėra aklavietė. Jis jau dabar yra įpinamas į tai, kas vieną dieną pasieks kitą žmogų jo paties tamsią valandą. Tau dar nereikia to matyti. Tereikia priimti tai, ką Jis siūlo šiandien. Jei esi ankstyvosiomis, skaudžiausiomis netekties valandomis, tau nereikia vaidinti stiprybės ar dirbtinai kurti ramybės. Esi kviečiamas tiesiog prisiartinti prie To, kuris jau yra arti tavęs. Atnešk sudužusias šukes. Jis yra visokeriopos paguodos Dievas, o visokeriopa reiškia ir tavąją.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  2. 2 diena

    Jėzus apsiverkė

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Du patys tyliausiai sukrečiantys žodžiai visame Rašte yra Jn 11,35: „Jėzus pravirko.“ Tai trumpiausia Biblijos eilutė, ir gali būti, kad svarbiausia kiekvienam, kuris šiandien sėdi sielvarte. Leiskime jai nusileisti į širdį, kol nežengėme toliau. Jėzus pravirko. Jis ką tik buvo atėjęs prie savo draugo Lozoriaus kapo. Marija buvo parpuolusi Jam po kojų, o jos žodžiai buvo permerkti tokio sielvarto, kuriam nerūpi mandagumo formos: „Viešpatie, jei Tu būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų numiręs“ (Jn 11,32). Ji Jo nekaltina. Ji tiesiog sako savo skausmo tiesą, ir sako ją tinkamam Asmeniui. Jėzus netaiso jos teologijos. Jis nepradeda tuoj pat sakyti pamokslo apie prisikėlimą. Raštas sako, kad Jis „giliai susijaudino dvasioje ir sunerimo“ (33 eil.), o paskui Jis pravirko. Tai ypač stebina todėl, kad Jėzus jau žinojo, ką padarys. Po kelių minučių Lozorius išeis iš to kapo gyvas. Stebuklą Jis visą laiką laikė savo rankose. Ir vis tiek verkė. Vadinasi, Jo ašaros nebuvo nevilties ar bejėgystės ašaros. Tai buvo meilės ašaros. Jis verkė ne todėl, kad neturėjo atsakymo, bet todėl, kad žmonės, kuriuos Jis mylėjo, kentėjo. Mylimųjų sielvartas sukrėtė Jį iki ašarų, nors Jis žinojo, kuo viskas baigsis. Tiems, kurie Raštą skaito jau seniai, pasakysiu: pabūkite su šia mintimi. Amžinasis Dievo Sūnus, per kurį viskas sukurta, stovėjo prie kapo ir verkė. Sielvartas nėra tikėjimo nesėkmė. Tai ne ženklas, kad netikite prisikėlimu. Jėzus tikėjo prisikėlimu labiau nei bet kuris kada nors gyvenęs žmogus, ir vis tiek verkė. Jūsų ašaros neprieštarauja jūsų pasitikėjimui Dievu. Gali būti, kad tai viena nuoširdžiausių maldų, kokias kada nors sukalbate. Šiandien Jis mato jus sielvarte. Ir Jis nėra abejingas.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  3. 3 diena

    Per slėnį

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Psalmė 23 tokia pažįstama, kad rizikuojame skaityti ją taip, kaip skaitome kelio ženklą: akys praslysta, tikrai nesustodamos. Todėl šiandien visiškai sulėtinkime žingsnį ir pažiūrėkime, kur ši mylima psalmė mus iš tikrųjų nuveda. Dovydas nežada gyvenimo be slėnių. Jis veda mus tiesiai į vieną iš jų. „Nors vaikščiočiau mirties šešėlio slėnyje, nebijosiu pikto“ (Psalmių 23:4). Slėnis tikras. Šešėlis tikras. Dovydas to neneigia, ir mes neturėtume. Viską keičia prielinksnis: per. Ne į slėnį pasilikti, o per jį. Čia yra judėjimas, kryptis, kita pusė. Ir yra Palydovas. „Nes Tu esi su manimi; Tavo vytis ir Tavo lazda mane guodžia.“ Ganytojo vytis buvo skirta atremti plėšrūnus, o lazda vesti ir paremti avis siaurais takais. Abu yra slėnyje. Apsauga ir vedimas: būtent to mums reikia, kai nematome aiškiai. Pirmą kartą skaitančiam padės žinoti, kad Dovydas rašė iš patirties. Prieš tapdamas karaliumi jis pats buvo ganytojas ir žinojo, ką reiškia vesti išsigandusius gyvulius per pavojingą vietovę. Jis rašo ne teoriją, o liudijimą. Jis buvo slėnyje. Jis pajuto šešėlį. Ir rado Ganytoją ištikimą. Tam, kuris su Dievu eina jau daug metų: pamąstyk, kad mirties šešėlio slėnis nėra Ganytojo nebuvimas, tai viena iš vietų, kur Jis pasirodo konkrečiausiai ir asmeniškiausiai. Žalios ganyklos ir ramūs vandenys 2 ir 3 eilutėse nuostabūs, bet būtent 4 eilutėje Dovydas pereina nuo kalbėjimo apie Dievą prie kalbėjimo tiesiai Jam. „Tu esi su manimi.“ Artumas tamsoje gilėja. Kad ir kurioje slėnio vietoje šiandien būtum, tu neini jo vienas. Ganytojas pažįsta kiekvieną šio tako žingsnį ir nepaliko tavo šalies.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  4. 4 diena

    Kiekviena ašara nušluostyta

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Jonas, paskutinis gyvas likęs apaštalas, rašo Apreiškimo knygą būdamas senas tremtinys Patmo saloje. Jis išgyveno beveik visus, kuriuos mylėjo. Jis matė, kaip kenčia Bažnyčia. Ir būtent tokiomis aplinkybėmis Dievas atveria jam regėjimą, tokį platų ir tokį švelnų, kad jis jau du tūkstančius metų neša sielvartaujančias širdis: „Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių, ir mirties daugiau nebebus. Nebebus nei sielvarto, nei aimanų, nei skausmo, nes tai, kas buvo anksčiau, praėjo“ (Apreiškimo Jonui 21:4). Pirmą kartą skaitančiam verta sustoti prie vaizdo, kaip Dievas šluosto ašaras. Tai ne tolimas, valdiškas veiksmas, tai Tėvas, parimęs priešais vaiko veidą. Dievas, kuris žodžiu pašaukė galaktikas į būtį, vaizduojamas darantis tai, kas tokia intymu, kad reikia švelnios rankos ir artimos buvimo. Kiekviena tavo išlieta ašara buvo pastebėta. Kiekviena jų kada nors bus asmeniškai ir švelniai paguosta. Ši ištrauka prasideda nauju dangumi ir nauja žeme, o paskui seka didysis paskelbimas: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių! Jis gyvens su jais, jie bus Jo tauta, ir pats Dievas bus su jais, bus jų Dievas“ (3 eil.). Žodis padangtė talpina visą Senąjį Testamentą: tai vieta, kur dangus susitiko su žeme, kur Dievo buvimas apsistodavo tarp Jo tautos. Jonas sako: viskas, kas anksčiau buvo tiesa tik iš dalies, dabar tampa tiesa visiškai, amžinai ir neatšaukiamai. Dievas su mumis. Ne atsilankantis, o gyvenantis. Patyrusiam tikinčiajam verta pastebėti, kad 5 eilutėje sakoma: „Štai Aš visa darau nauja“, o ne „Aš darau naujus daiktus“. Jis neišmeta to, kas buvo. Jis tai atnaujina. Žmonės, kuriuos mylėjai ir praradai, gyvenimas, kurį pakeitė sielvartas, niekas iš to nėra už šio žodžio ribų: nauja. Tai ne pabėgimas nuo tikrovės. Tai realiausia vilties tiesa visatoje, ištarta To, kuris sėdi soste ir priduria: „šie žodžiai tikri ir ištikimi“. Sielvartas yra tikras. Ir tai taip pat.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  5. 5 diena

    Sielvartas su viltimi

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Yra sielvartas, kuriam pasaulis neturi vaisto: stovėti prie kapo ir klausti savęs, ar atsisveikinimas tikrai amžinas. Tesalonikiečių tikintieji pažinojo tą sielvartą. Kai kurie jų mylimieji mirė dar prieš Jėzui sugrįžtant, ir jie bijojo, kad tie brangūs žmonės kažką prarado, kad liko nuošalyje. Paulius rašo jiems ne tam, kad bartų už liūdesį, bet kad nukreiptų jį kita linkme. Jis nesako: „Nesielvartaukite.“ Jis sako kai ką daug švelnesnio ir tikslesnio: kad „nenuliūstumėte kaip kiti, neturintys vilties“ (1 Tes 4,13). Skirtumas yra ne ašarose, o tame, kas laukia kitoje jų pusėje. Paskui Paulius padaro kai ką nuostabaus. Prisikėlimo viltį jis grindžia ne trokštamu norų išsipildymu, o tuo, kas jau įvyko. „Jei tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, tai Dievas ir užmigusius Jėzuje atves drauge su Juo“ (1 Tes 4,14). Kristaus prisikėlimas yra ne tik paguoda, jis yra įrodymas. Kadangi Jis išlipo iš kapo, kapas nebeturi paskutinio žodžio tiems, kurie priklauso Jam. Šis samprotavimas tvirtas kaip tuščias kapas. Pirmą kartą skaitančiam „miegas“ čia yra švelnus žodis, kuriuo Raštas vadina tikinčiojo mirtį: ne sunaikinimą, o poilsį, po kurio ateis pabudimas. O seniai tikintiems pasakysiu: pabūkite su šia mintimi. Paulius sako, kad Dievas juos atves *drauge su Juo*. Tie, kuriuos praradome Kristuje, nelaukia kažkur vieni. Jie yra su Viešpačiu, ir kai Jis ateis, jie ateis kartu. Ši ištrauka baigiasi paveikslu, tokiu ryškiu, kad jau dvi tūkstantis metų guodžia Bažnyčią: šauksmas, trimitas, prisikėlimas, susitikimas, ir tada šie žodžiai: „taip visuomet būsime su Viešpačiu“ (1 Tes 4,17). Ne sezonui. Visuomet. Kad ir kokį netekties skausmą šiandien nešate, leiskite tam žodžiui „visuomet“ lėtai ir giliai veikti jumyse. Sielvartas yra tikras. Bet tokia pat tikra ir ši viltis. O ši viltis nėra jausmas, ji yra pažadas, patvirtintas prisikėlimu.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  6. 6 diena

    Iš kur ateina pagalba

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Pakelk akis. Nuo to prasideda ši diena. Psalmės 121 autorius pakelia akis į kalnus ir klausia to, ką anksčiau ar vėliau sava kalba klausia kiekviena gedinti širdis: iš kur ateis mano pagalba? Tai ne nevilties klausimas. Tai klausimas, einantis link atsakymo. O atsakymas ateina tuojau pat, tvirtas ir neskubrus: „Mano pagalba ateina iš Viešpaties, dangaus ir žemės Kūrėjo“ (Psalmių 121:2). Tas, kuris sukūrė kalnus, yra tas pats, kuris girdi tavo šauksmą. Tegul šis dydžių santykis giliai įsitvirtina tavyje. Tai, kas toliau sakoma Psalmėje 121, yra viena iš labiausiai globojančių Rašto vietų. Viešpats neleis tavo kojai paslysti. Jis nesnaudžia. Jis yra tavo pavėsis, tavo sargas, saugantis tave išeinant ir sugrįžtant. Gedinčiam žmogui tai ne abstraktūs pažadai, o ranka ant peties tamsoje. Gali jaustis visiškai nepastovus, tarsi žemė po įprastu gyvenimu būtų pasislinkusi. Psalmė kalba tiesiai į šį jausmą: Jis budi. Jis nesnaudžia. Visatos platybės neatitraukia Jo nuo tavo konkretaus, mažo skausmo. Jeremijas parašė Raudas Jeruzalės griuvėsiuose, apsuptas beveik neįsivaizduojamo nusiaubimo. Ir vis dėlto iš to griuvėsių vidaus jis rašo žodžius, kurie pergyveno visas imperijas: „Viešpaties gailestingumas, kad mes nesunaikinti, nes Jo gailestingumas nesibaigia. Jis atsinaujina kiekvieną rytą, didis Tavo ištikimumas“ (Raudų 3:22-23). Atkreipk dėmesį: jis nesako, kad aplinkybės pasikeitė. Jis sako, kad prisiminė. Viltis tamsiausiais metų laikais dažnai yra sąmoningo prisiminimo veiksmas. Pirmą kartą skaitančiam: Jeremijas nesimeta, kad viskas gerai. Tikro nusiaubimo viduryje jis pasirenka prisiminti tai, ką žino esant tiesa apie Dievą. Seniai tikinčiam: pamąstyk, kad „nauji kiekvieną rytą“ reiškia, jog gailestingumo, kurio tau reikia šiandien, vakarykštė diena neišeikvojo. Jo gailestingumas nėra ribotas atsargų kiekis. Ką bepriimtų šis rytas, o sielvartas moka ypač apsunkinti rytus, jame yra šviežio gailestingumo, jau laukiančio tavęs.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas
  7. 7 diena

    Niekas negali mūsų atskirti

    Šiandienos skaitinys

    Apmąstymas

    Septynias dienas keliavome kartu per slėnį, o šiandien pasiekiame ne sielvarto pabaigą, o pagrindą po juo, pagrindą, kuris neįlūš. Romiečiams 8, 35 Paulius uždavo klausimą, skambantį beveik kaip iššūkis: „Kas mus atskirs nuo Kristaus meilės?“ Ir tarsi numatydamas kiekvieną tamsų atsakymą, kurį galėtų sušnibždėti žmogaus širdis, jis išvardija: vargas, baimė, persekiojimas, badas, nuogumas, pavojus, kardas. Jis kalba ne teoriškai. Cituoja psalmę apie žudomus visą dieną. Jis žino, kaip kančia atrodo iš vidaus. Ir tada ateina vienas didžiųjų lūžio žodžių visame Rašte: „Bet“. Ne mandagus nesutikimas, o triumfuojantis atmetimas. „Bet visa tai mes lengvai nugalime dėl To, kuris mus pamilo“ (Romiečiams 8, 37). Įsidėmėkite frazę: ne *nepaisant* šių dalykų, o *juose*. Pergalė yra ne sunkumo pašalinimas. Ji yra to, kuris mus pamilo, buvimas, laikantis mus sunkumo viduje, nenugalėtus. Paulius tada ištempia kalbą iki pat kraštų, kad niekas neprasprūstų pro tinklą. Mirtis. Gyvenimas. Angelai. Kunigaikštystės. Dabartis. Ateitis. Aukštis. Gelmė. Bet kuri kita tvarinija. Jis sudaro sąrašą be spragų. Niekas sukurtoje tvarkoje, o sielvartas, kad ir koks niokojantis, priklauso sukurtajai tvarkai, negali įsiskverbti į Dievo meilę ir ištraukti jūsų iš jos. Pirmą kartą skaitančiam tai paprasčiausia ir stulbinamiausia: Dievas negali jūsų nustoti mylėti. Nei dėl to, kas jums nutiko, nei dėl to, ko bijote. Patyrusiam tikinčiajam: pabūkite su žodžiais „Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Romiečiams 8, 39). Ta meilė nėra abstrakti. Ji turi Asmenį, to, kuris nužengė į mirtį ir sugrįžo. Jis nemylėjo jūsų iš saugaus atstumo. Jis nužengė iki pat dugno. Ir todėl nėra vietos, į kurią jus nuvestų sielvartas ir kurioje Jo meilė jau nebūtų buvusi ar nelauktų. Jūs nesate vieni. Jūs niekada nebuvote vieni. Ir niekas, visiškai niekas to negali paneigti.

    Žiūrėti dienąYra garso įrašas